32 Lietuvos piliečių, prisistačiusių mokslininkais, kūrėjais ir visuomenės veikėjais viešas kreipimasis į vieną iš būsimų prezidento rinkimų kandidatų įdomus ne savo itin prieštaringu turiniu. Jis įdomus kaip tam tikras politinės komunikacijos reiškinys, kai į vieną krūvą sumetant labai sunkiai suderinamas detales, tikimasi prisibelsti į daugybę širdžių, kurios ras kažką, kas atliepia jų asmeniniam nerimui ar skausmui.
Skaitant autorių pavardes, pavarčius kai kurių jų tekstus ir įžvalgas, bene įdomiausias klausimas, kas tikrasis laiško autorius. Mažai tikėtina, kad laišką rašė politinės komunikacijos specialistai, kurių galbūt jau turi kandidatas: pernelyg daug tarpusavyje nederančių minčių, komunikacinė žinutė pasimeta tarp nuolat išlendančio pseudoakademinio žodyno ir išskirtinai lėkšto populizmo.
Bendras laiško stilius leistų spėti, kad bent jau pirminį laiško variantą parašė Gediminas Merkys, kurio pavardė laiško pabaigoje, beje, pirmoji. Nesėkmingai kandidatuodamas į Seimą su centro partija-tautininkais jis deklaravo labai panašias chaotiškas politines pažiūras. Tada išskirta nuolat prastėjanti demokratijos kokybė, lietuvių kalbos apsauga, kurios „paveldą ir gamtą privalu išsaugoti“ bei kraštutinės dešinės akcentuojama Lietuvos tautų Europoje idėja. Šių dienų kontekste komiškai nuskamba ir jo mintis, kad „piliečiai – suverenas – privalo susigrąžinti teisėtas galias“.
Kodėl autorystės klausimas gali būti ne tik svarbus, bet ir įdomus? Akivaizdu, kad po laišku pasirašė labai skirtingi žmonės, dauguma kurių, tikėtina, nesugebėtų rišliau pagrįsti nė vieno laiške išsakyto teiginio. Kas vienija tuos žmones? Bendras jų nerimas, pagimdytas jausmo, kad gyvenimas plaukia pro šalį ir sugrąžinti to, kas buvo demokratiniu keliu vargu, ar pavyks. Lieka vienintelė viltis prisišaukti į valdžios viršūnę tą, kuris apdovanos malonėmis, jeigu laiku praneši esąs nuolankus ir patogus vasalas. Būtent ši mintis raudona gija skrodžia visą laišką, neatsitiktinai akcentuojant viltį. Viltį pabūti valdžioje, kuri jiems atrodo labai saldus pyragas, o ne sunkus problemų sprendimo darbas.
Atmetus prielaidą, kad laišku norima prisišlieti prie galimo laimėtojo, būtų keblu suvokti, kam taip pompastiškai kviesti kandidatuoti tą, kuris jau pareiškė „nebematantis galimybių nekandidatuoti“, ko nepamiršta paminėti ir laiško autoriai. Paradoksalu tik tai, kad kreipimasis savotiškai pažemina tą, kuriam skirtas, mat tarsi leidžia abejoti paties kandidato gebėjimu spręsti ir suformuluoti savo programą.
Dar didesnių abejonių kelia laiško autorių gebėjimas pagelbėti JŲ vilties prezidento „kilniam vaidmeniui bei misijai“. Jokio rimtesnio turinio tame laiške ir su žiburiu nerasi, nors autoriai ir deklaruoja, kad kreipimąsi grindžia konkrečioms aplinkybėmis ir argumentais. Graudžios nepritampančių raudos gal ir gali būti laikytinos aplinkybėmis, bet tikrai ne politiniais argumentais.
Laiške deklaruojama, kad „[A]tstovaujamoji demokratija apirusi, parlamentinės partijos neatstovauja jokiai politinei pasaulėžiūrai ar ideologijai“. Autoriai nesivargina svarstyti, kas pagimdė tokias jų pesimistines išvadas, tačiau nepamiršta paminėti, kad dauguma jų — nepartiniai. Beje, šiuo metu nepartinis ir asmuo, į kurį kreipiamasi. Pašaliniam šio viešo laiško skaitytojui pamatuotai kyla klausimas, o kokiai pasaulėžiūrai atstovauja epistoliariniam žanrui susitelkę autoriai? Aišku tik tai, kad jiems išskirtinai kliūva Laisvės partijos diegiamos „ydingos, „moraliai deformuotos“ pažiūros. Ką tai reiškia?
Kalbėkime atvirai, laiško autoriai reikalauja peržiūrėti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, kur tos Laisvės partijos atstovaujamos visų asmenų lygybės vertybės įteisintos jau pirmuose Sutarties punktuose. Demokratinėje valstybėje niekas nedraudžia kalbėti, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą buvo istorinis akligatvis ir privalu grįžti į pradinę būseną, bet tada reikia turėti ir drąsos tai viešai paskelbti rinkėjams.
Kad tokia Lietuvos pasitraukimo iš Europos Sąjungos idėja, kurios laiško autoriai nedrįsta garsiai įvardinti, slypi jų galvose rodo ir pareiškimas, kad „po įstojimo 2004 m. į ES ir NATO […] Lietuva prarado nacionalinės valstybės kūrimo viziją bei strateginius tikslus“. Ir šiuo atveju nė vieno argumento, kas gi taip žiauriai buvo išbarstyta, tik emocionalaus gimnazisto plunksnos vertas sutelktinis atodūsis: „Jei laivas nežino, kur plaukia, nepalankus bet kuris vėjas…“
Norisi paklausti, o kodėl JUMS nepriimtina kryptis reiškia, kad laivas plaukia ne ta kryptimi?
Lietuva tikrai neprarado „nacionalinės valstybės kūrimo vizijos bei strateginių tikslų“. Laiško autoriai, nors tai ir neleistina mokslininkams, painioja priežastis su pasekmėmis. Narystė ES ir NATO niekada nebuvo tikslas, tai tik priemonė, kuri Lietuvai suteikia realų šansą išlikti naujoje geopolitinėje realybėje, kur vis agresyviau galvas kelia autoritariniai režimai.
Nenorėčiau tikėti, kad laiško autoriai svajoja apie putino tankus Lietuvos laukuose, bet jų aistra autoritariniam klausimų sprendimui akivaizdi. Tikėtina, kad savo nusivylimą, jog tauta jų nerenka, nes nepritaria jų mintims, laiško autoriai bando pateikti kaip prarastą kryptį. Paradoksas tik tas, kad jie patys taip ir nepasako, kur ta Lietuva turėtų pasukti po to, kai atmes europines vertybes? Į Rytus?
Suvereni demokratinė Lietuva eina normaliu modernizacijos keliu. Eidama, kaip ir kiekviena valstybė, kartais pasirenka ne tas priemones, klysta, tačiau ji sparčiai juda į priekį, palikdama užribyje tuos, kurie vietoj rimto darbo imasi primityvios demagogijos.
Deklaruodami orią, sąžiningą politiką, kurios esą taip trokšta, laiško autoriai nutyli ir pasitraukimo iš Europos Sąjungos ekonominę kainą. Tik viena detalė: jeigu asmenų segregacija, dabar skambiai vadinama tradicinių vertybių saugojimu, būtų įteisinta, Lietuva prarastų milijardus eurų, kuriais remiamas tiek Lietuvos verslas, tiek viešasis sektorius. Kur laiško autoriai tokiu atveju siūlo kandidatui ieškoti papildomų pajamų?
Komiška ir tai, žodžiais kviesdami į demokratiją, laiško autoriai renkasi priešingą kelią ir trokšta autoritarinio kandidato, kuris neatsižvelgdamas į Lietuvos Konstituciją atšauktų parlamentinę respubliką.
Keisti valstybės politinę kryptį demokratinėje visuomenėje, sutikite, labai paprasta: reikia dalyvauti rinkimuose ir įtikinti rinkėjus, kad kryptis ne ta. Prezidentas to padaryti niekaip negali, kad ir kas jis būtų. Taigi, ir tai dar viena paradoksali išvada: laiško autoriai, tikėtina, trokšta, kad Lietuvoje būtų įvykdytas pučas, kuris atves juos ten, kur per rinkimus patekti jie nepajėgūs.
Kritikos neatlaiko ir mintis, kad mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas užsiima „dvaro“ viešaisiais ryšiais ir „smegenų plovimu“. Kaip rodo laiškas, mažų mažiausiai jo autoriams smegenų jie neišplovė. Tai gal ne viskas taip baisu?
Panagrinėjus laiške skelbiamą įžvalgą, kad „valstybėje objektyviai vyksta negeri procesai, kurie kelia daugelio patriotiškai ir demokratiškai nusiteikusių piliečių nerimą bei nuoširdų lūkestį, kad padėtis būtų keičiama“, irgi kyla daug klausimų.
Kad ir kaip vertintum, visi procesai, kurie vyksta, yra objektyvūs, subjektyvus tik jų vertinimas. Pats procesas nėra nei geras, nei blogas. Ir jeigu darbininkui ilgos darbo valandos be atostogų už mažą atlygį yra blogis, tai jo darbdaviui – gėris, auginantis pelną, ar ne?
Raudodami dėl socialinio saugumo stygiaus bei menko BVP perskirstymo, laiško autoriai vėlgi nutyli, kad socialinės programos yra ganėtinai kuklios, visų pirma, dėl mokesčių politikos. Tai, kas itin kuklius mokesčius mokančiam, tarkime, individualia veikla užsiimančiam advokatui su šimtatūkstantinėmis pajamomis yra gėris, nepasiturinčiam Lietuvos žmogui yra didelis blogis, nes valstybė neturi lėšų gydytojams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, kitoms viešojo sektoriaus sritims ar skurstančioms šeimoms remti.
Laiško autoriams norisi priminti, kad JŲ vilties kandidatas bent iki šiol nėra niekur žadėjęs, kad jo atstovaujami Lietuvos advokatai, gyvenantys iš itin menkų mokesčių advokatūroje, būtų kada pasisiūlę pasidalinti su vargstančiais… O gal būtų, įvertinus JŲ vilties kandidato profesiją, galime manyti, kad laiško autorius tenkina tai, kad turtingieji moka mažai mokesčių. Belieka klausimas, o tai kaip jie supranta socialinį teisingumą?
Hipokritiška ir tezė, kad Lietuvos „užsienio politika atskiruose savo ruožuose akivaizdžiai kertasi su nacionaliniais interesais, ypač ūkio, kultūriniais interesais“. Ir šiuo atveju nedrįstama atvirai pasakyti, kad laiško autoriams mielas Kinijos komunistinis autoritarizmas, tad dengiamasi „ruožų“ sofistika.
Suvereni demokratinė Lietuva eina normaliu modernizacijos keliu. Eidama, kaip ir kiekviena valstybė, kartais pasirenka ne tas priemones, klysta, tačiau ji sparčiai juda į priekį, palikdama užribyje tuos, kurie vietoj rimto darbo imasi primityvios demagogijos.
Dviprasmiška ir neišplėtota „politinė diagnozė“, kad „gyvename korumpuotoje oligarchinėje valstybėje“. Komiška tai, kad tą oligarchiją iš visos širdies kūrė ne vienas laišką pasirašęs veikėjas. Tarkime, tokie „žurnalistai“, kaip Rūta Grinevičiūtė-Janutienė ar Valdas Vasiliauskas metų metus tarnavo įvairaus plauko žiniasklaidos oligarchams ir rieškutėmis sėmė pinigus už propagandą anų televizijos studijose ar laikraščių redakcijose.
Pagarbos laiško autoriams nepadidina ir jų skundai, kad jie esą niekinami bei vadinami „putinistais“, esą dėl to, kad jie į lyčių vaidmenis ir šeimos paskirtį žiūri per tradicinės kultūros ir krikščioniškosios antropologijos prizmę.
Palikime dabar paraštėje krikščionišką antropologiją, Lietuva bent iki tol, kol valdžios nepaėmė agresyvūs krikščionys, yra sekuliari demokratija. Vis dėlto visus argumentus dėl nepagarbos tradicijoms atmesti leidžia vien tas faktas, kad laišką pasirašė žmonės, atvirai atmetantys Bažnyčios mokymą: palikę savo šeimas, skandalingai viešinę savo skyrybas bei žeminę savo vaikų motinas, susilaukę vaikų su kitose santuokose gyvenančiais partneriais ir panašiai. Graudžiai tradicijų apsaugos klausimas skamba ir lūpose buvusio sovietinio gamyklos šulo, kuris Nepriklausomybės aušroje lobo iš striptizo klubų. Gal prieš baisintis, reikia pradėti nuo savęs?
Dar komiškesnės kalbos apie kalbą. Laiške teigiama, kad „[V]yksta lietuvių kalbos ir lietuvybės apskritai apsaugos likučių išmontavimas“. Šią mintį laiško autoriai remia savo darbais, rašydami, tarkime, kad jų „[T]ikslas – pareikšti pritarimą ir palaikymą minėto asmens politinei aspiracijai – dalyvauti LR Prezidento rinkimuose“ (citata tiksli, nors vargu bau lietuviška). Skaitant dėl kalbos likimo verkaujančių laiško autorių tekstą ausį rėžia negyva, kanceliarinė ir labai sausa kalba. Sunku net patikėti, kad kultūrininkais pasiskelbę žmonės negeba surasti vienos kitos vaizdingesnės metaforos ar šmaikštesnio palyginimo. Išvada peršasi savaime: ne valdžia kalta dėl skurstančios kalbos, o į savo tautą mirusiais junginiais prabylantys kultūrininkai.
Dar kartą kartoju klausimą: koks laiško tikslas?
Autorių motyvas akivaizdžiai skaitomas tarp eilučių. Kultūrininkams nepatinka tauta, kuri renkasi ne tai, kaip jiems norėtųsi. Galėdami kurti, mokyti lietuvius gražios turtingos kalbos, rašyti prasmingus tekstus ir giliau analizuoti socialinius procesus, — beje, tokiu atveju, tikėtina, gautų ir jiems tokias svarbias vietas parlamente, – jie tikisi jaunystę ir vietą po saule susigrąžinti tuščiais laiškais.
