Tai, kas įvyko Vengrijoje, nereiškia, kad dabar staiga Europai nebereikia reformų. Sąjungos problemos stebuklingai neišsisprendė.
Magyaro vedamos partijos „Tisza“ konstitucinė dauguma reiškia visuomenės mandatą reformoms ir siekį sugrąžinti Vengriją į liberalios demokratijos kelią. Tai reiškia santykių su ES atšilimą, lengvesnį kelią užblokuotiems pinigams Ukrainai ir pačiai Vengrijai, mažesnę tikimybę, kad Budapeštas ir toliau veiks kaip Kremliaus bei Kinijos stabdis Briuselyje.
Bet Orbánas nebuvo Sąjungos sistemos klaida – jis tik meistriškai išnaudojo tai, ką Europos Sąjunga pati paliko išnaudoti: vienbalsiškumą užsienio ir saugumo politikos klausimuose. Tai reiškia, kad vienas nacionalinis lyderis gali įkaitu paimti visą žemyną. Dabarties geopolitikoje mums tai per brangi kaina.
Todėl jokio savęs apgaudinėjimo. Ypač dabar, kai Sąjunga ruošiasi plėtrai. Kuo didesnė ES, tuo pavojingesnis tampa modelis, kuriame vienas veikėjas gali blokuoti sankcijas, paramą Ukrainai ar strateginius sprendimus Kinijos atžvilgiu.
Dar viena iliuzija – manyti, kad Vengrijos klausimas buvo tik apie Rusiją. Orbáno Vengrija per pastarąjį dešimtmetį tapo svarbiausiu Kinijos galios placdarmu Europoje. 2023 m. Vengrija pritraukė 44 procentus visų Kinijos investicijų Europoje, 2024 m. šis skaičius siekė 31 procentą. Investicijos koncentravosi elektromobilių ir baterijų sektoriuose. Tai – geopolitinės priklausomybės architektūra, leidžianti žaisti su visa Sąjunga per jos silpniausią grandį.
Magyaro pergalė automatiškai visko nesuardys – jis taps šios situacijos įkaitu. Nauja valdžia švelnins santykius su Briuseliu, mažins Orbáno kurtą politinį artumą Maskvai. Bet Kinijos kapitalas, pastatytos gamyklos ir sukurti interesų tinklai niekur neišgaruos.
Būtent todėl Sąjungos reformos reikalingos kaip niekada. Ir čia mes net nekalbame apie bendrą geopolitinę Europos situaciją.
