Sujudimas dėl Stoltenbergo memuarų suprantamas, bet esmė ne jo žodžių interpretacijose.
Tai, kas dabar aptarinėjama, pavojingai tiksliai sutampa su tuo, ko Putinas reikalavo iš Vakarų 2022 metais II savo punktu: NATO turi atsitraukti iki 1997 metų padėties. Kitaip tariant — jokių NATO pajėgų, jokios rimtesnės ginkluotės, jokio realaus karinio stuburo valstybėse, kurios į Aljansą įstojo 1997 metais.
Putinas puikiai supranta vieną dalyką. Vakarai gins Vakarus. Ispanas eis kariauti už vokietį, nes abu save laiko tos pačios civilizacijos dalimi. Amerika remia Izraelį nes jį suvokia kaip Vakarų pasaulio dalį.
Todėl tikrasis Putino testavimas yra ar Vakarai Baltijos šalis iš tiesų laiko neatsiejama savo dalimi? Ar mūsų regionas jiems tik patogus buferis tarp savo komforto ir jo ordų?
Būtent todėl tas garsusis reikalavimo antras punktas yra toks svarbus. Jis iš esmės sako: jeigu šios šalys tėra buferis, tai tą buferio statusą ir įtvirtinkime oficialiai. Be gražių kalbų. Bus abipusiai naudinga.
Lenkai tai jau suprato. Todėl jie iš savo valstybės daro tvirtovę. Jie nepasitiki pažadais, nes istorija juos išmokė labai brangios pamokos.
Todėl šiandien turime sau užduoti du klausimus. Pirmas: ar Vakarai mus laiko neatsiejama savo civilizacijos dalimi? Antras: ar mes patys iš tiesų esame Vakarai?
Kalba ne apie rūbus, automobilius, keliones ar interjero namuose stilių. Kalba apie mentalitetą. Apie civilizacinį refleksą. Vakarų civilizacijos branduolys yra individualizmas — su visais jo privalumais ir trūkumais. Individualistinė visuomenė mąsto per kaltę, per asmeninę atsakomybę. Likęs pasaulis yra kolektyvistinis, mąstantis per gėdą, per kolektyvą, per „ką pasakys kiti“. Čia esminis skirtumas.
Jeigu nebūsime Vakarai savo mąstymu, Vakarai mūsų niekada iki galo nelaikys savais. Tada visada liks pagunda mūsų regioną traktuoti kaip derybinę erdvę, teritoriją tarp „tikrųjų Vakarų“ ir grėsmės iš Rytų. Ir tada jokie Putinai ar kiti geopolitiniai buhalteriai nesijaus darantys kažką neleistino, kai pradės prekiauti mūsų saugumu.
Pagal gyvenimo kokybę, miestų vaizdą, vartojimo įpročius mes sau esame Vakarai. Bet būkime sąžiningi sau: mentalitetu dar dažnai stovime tarpinėje stotyje. Ir tai gerai matyti, kai žiūrėdami į Vakarus mes vis dar dažnai sakome ne „mes“, o „jie“. Jie ten daro nesąmones. Jie ten taip keistai gyvena. Kokios ten pas juos vertybės. Kol kalbėsime „jie“, tol giliai viduje pripažinsime, kad patys savęs iki galo nelaikome tuo pasauliu, kuriam sakome priklausantys.
