Kas dešimtas sostinės gyventojas yra atvykęs iš užsienio. Ir kelintą kartą tenka tai sakyti garsiai — viešojoje erdvėje maišomi gasterbaiterio ir migranto sąvokos.
Gastarbeiteriai, atvažiavę čia užsidirbti, specialiai vadinami migrantais.
Tai naudinga dviem grupėms. Pirmiausia — verslininkams, kuriems reikia jų darbo jėgos ir kurie šiuos žmones čia ir atrsivežė. Jiems nereikia visuomenei aiškinti nei kodėl, nei kiek. Terminų sumaišymas leidžia tyliai nusiplauti rankas.
Antra grupė — mūsų reakcinga dešinė. Jiems sąvoka „migrantas” irgi patogi, nes naudodami migranto, o ne gasterbaiterio sąvoką, jie išvengia tos pačios diskusijos kaip ir verslas – kodėl šie žmonės čia.
Štai kodėl iš visų Vilniuje gyvenančių ne ES piliečių — tik apie 9 tūkstančiai gyvena čia ilgiau nei trejus metus. Visi kiti? Laikini. Ekonominiai.
Geriausias pavyzdys — baltarusiai. Jų Vilniuje šiuo metu yra 18,2 tūkstančio. Pabėgėlio statusu jų įsikūrę apie 400. Visa kita — žmonės, kuriuos čia atvedė mūsų verslui reikalingos darbo rankos.
Todėl problema yra ne migracija — problema yra neskaidrumas. Sprendimas prasideda nuo atviro pokalbio su šalies verslu: kiek jums reikia gastarbeiterių? Kad visuomenė galėtų žinoti skaičius. Kad galėtume turėti realią diskusiją — kiek jų esame pasiruošę įsileisti ekonomikos augimo vardan.
Džiugu, kad Vilnius ieško šios problemos sprendimo. Be sprendimų, kuriuos siūlo Vilnius, reikia ir atviro pokalbio tarp šalies verslo ir visuomenės, kiek jiems reikia gasterbaiterių. Kad visuomenė galėtų žinoti skaičių ir galėtume turėti atvirą diskusiją kiek mes, ekonomikos augimo vardan, pasiruošę jų įsileisti. Verslininkai, kurie juos veža prie jų negyvena.
