Trumpas ir Hagsetas staiga susidurė su vienatvės jausmu. Be sąjungininkų JAV galia atrodo visai kitaip. Kitaip tiek, kad reikia šantažuoti Europą NATO likimu. NATO jų politinėje retorikoje niekada neturėjo didelės vertės, todėl tokie pareiškimai iš esmės atskleidžia desperaciją. Trumpas puikiai supranta, kokia kaina gali tekti sumokėti JAV vidaus politikoje, jei Hormuzo sąsiauris būtų blokuojamas ilgesnį laiką. Tai supranta ir visi kiti. Todėl bet kokia pagalba iš Europos ar kitų partnerių bus grindžiama jų pačių interesais, o ne Trumpo pageidavimais.
Viena JAV nebėra tas žaidėjas, kuris gali primesti savo galią. Socialinių tinklų realybė tarptautinėje politikoje daro vis mažesnį įspūdį.
Irano konfliktas toliau rodo dar vieną svarbų struktūrinį faktą. Gerokai silpnesnė valstybė gali primesti neproporcingai didelius ekonominius kaštus daug galingesniam priešininkui. Asimetrinės priemonės prieš JAV veikia – ir tai yra signalas ateities konfliktams.
Iranui net nereikia realios karinės kontrolės Hormuzo sąsiauryje. Pakanka nuolatinių, riboto masto trikdžių: minų, dronų atakų prieš laivybą. Tokia taktika sukuria rizikos aplinką, kurioje draudimo bendrovės ir laivybos operatoriai paprasčiausiai atsisako naudoti maršrutą. Rezultatas – Iranas, naudodamas palyginti nedidelius resursus, gali destabilizuoti iki 10 % pasaulinės jūrinės naftos prekybos. Tuo pat metu jis gali tęsti dalies savo naftos eksportą, ypač į Kiniją. Todėl spaudimas tampa asimetriškas: jis labiau smogia pasaulinei ekonomikai nei pačiam Iranui. Net jei aktyvūs kariniai veiksmai sumažėtų, Iranas išlaikytų galimybes vykdyti dronų, kibernetines ar net teroristines operacijas.
Problema dar ir ta, kad JAV ir Izraelio interesai šiame kare nėra identiški. Vašingtonas siekia ribotų karinių tikslų ir kuo greitesnės deeskalacijos, nes konfliktas turi tiesiogines ekonomines pasekmes pasaulinėms rinkoms ir JAV vidaus politikai. Izraelis, priešingai, mato galimybę strategiškai susilpninti pagrindinį regioninį priešininką ir todėl gali būti linkęs tęsti karinį spaudimą iki pat režimo destabilizavimo ar nuvertimo.
Ilgalaikėje perspektyvoje pagrindinis JAV interesas šiame konflikte, kaip ir Venesuelos atveju, yra Kinija. Smūgiai tenka geopolitinės infrastruktūros elementams, kuriuos Pekinas kūrė dešimtmečiais. Kinija nuosekliai plėtojo santykius su valstybėmis, kurios konfliktuoja su Vakarų pasauliu, nes būtent tokie ryšiai sudaro alternatyvios pasaulio tvarkos architektūros pagrindą. Dalis šios struktūros dabar braška. Tačiau klausimas lieka atviras: ar kaina, kurią už tai sumokės JAV, galiausiai nebus per didelė.
Tai, su kokiu greičiu JAV imperija silpnėja viduje ir išorėje stebina. Trumpas buvo identiteto krizės JAV politikoje simptomas.Jis vis labiau panašėja į JAV galios pabaigos simptomą. Prisiminkit, ką vis kartoju – paskutinis JAV galios bastionas – dolerio rezervinės valiutos statusas eina į pabaigą. Ir tada matysim naują pasaulį.
