Kiekvieną pavasarį Pekine vyksta mums iš sovietų utopijos pažįstamas ritualas – kompartijos plenumas. Šių metų plenumas ypatingas. Bus priimtas naujas Kinijos penkmečio planas – šalies raidos žemėlapis iki 2030 metų. Keli štrichai iš ten.
Pagrindinė penkmečio idėja aiški: Kinija siekia pereiti į naują ekonominį etapą. Tai reiškia ekonomiką, kuri remiasi technologijomis, inovacijomis ir pažangia gamyba.
Plano esmė remiasi dviem strateginiais ramsčiais.
Pirmasis ramstis – technologinės bazės modernizavimas ir inovacijų plėtra. Kinija planuoja intensyviai investuoti į aukštųjų technologijų sektorius: dirbtinį intelektą, kvantines technologijas, biotechnologijas, branduolinę sintezę, 6G ryšį, autonomines transporto sistemas, robotiką ir kosmoso komunikacijas. Šios sritys laikomos ateities ekonomikos pagrindu.
Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamajai „žemutinio aukščio ekonomikai“ – naujam sektoriui, apimančiam dronus, skraidančius taksi ir kitus oro transporto sprendimus iki maždaug 1000 metrų aukščio.
Svarbus aspektas – technologijų sklaida į tradicinius sektorius. Kinijos strategai supranta, kad vien tik naujų technologijų kūrimas negarantuoja ekonominės transformacijos. Todėl siekiama dirbtinį intelektą ir automatizaciją integruoti į esamas pramonės šakas – metalurgiją, energetiką, chemijos pramonę ir kitas. Tokiu būdu siekiama padidinti produktyvumą, sumažinti taršą ir prailginti tradicinių pramonės sektorių konkurencingumą.
Antrasis ramstis – technologinė savarankiškumo strategija. Kinijos politinė vadovybė padarė aiškią išvadą iš JAV eksporto kontrolės politikos: technologinė priklausomybė nuo Vakarų gali tapti strateginiu silpnumu. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas puslaidininkių pramonei, lustų projektavimo programinei įrangai, pažangioms staklėms, optikai, aviacijos varikliams ir kitoms kritinėms technologijoms.
Kitas plenumo klausimas – politinių institucijų evoliucija Kinijoje, kurios pagrindinė naujovė – Komunistų partijos vaidmens įtvirtinimas planavimo procese. Partijos centrinė vadovybė turėtų patvirtinti pagrindinius dokumentus dar prieš jų pateikimą parlamentui. Tai rodo platesnę tendenciją Kinijos politikoje: partija siekia teisiškai institucionalizuoti savo dominavimą valstybės aparate.
Trečiasis svarbus klausimas – demografinė krizė. Kinija susiduria su sparčiai mažėjančiu gimstamumu ir senėjančia visuomene. Tai reiškia vadinamojo „demografinio dividendo“ pabaigą – laikotarpį, kai gausi darbingo amžiaus populiacija skatino ekonomikos augimą. Kinija susiduria ne tik su natūraliai mažėjančiu pramoninės revoliucijos diktuojamu gimtamo mažėjimu (kai žmonės kraustosi į miestus), tačiau ir iškreiptą demografikos kreivę dėl vieno vaiko politikos. Kinai, žinodami, kad galės turėti tik vieną vaiką darėsi abortus kol tai bus berniukas. Todėl dabar kritiškai trūksta mergaičių. Planuojamos naujos subsidijos vaikams, lengvatos šeimoms, platesnė socialinė parama. Tačiau ši politika susiduria su realybe: jaunoji kinų karta gyvena brangiuose miestuose, siekia karjeros ir dažnai nenori didelių šeimų. Atsakymo demografijai neturi ir komunistai.
