Lietuva ir dabar turi diplomatinius santykius su Kinija. Ambasada yra, nėra čia sėdinčio ambasadoriaus. Kinija įsižeidė, kad Lietuva turi savo nacionalinius interesus ir drįsta nebijoti Kinijos, todėl ir išsivežė ambasadorių. Tegul grįžta, pamato mūsų Kalėdų eglutes ir renkasi, kuri gražesnė – Vilniaus ar Kauno. Mūsų ambasados darbuotojai, grįžę į Pekiną, irgi galės kiniško glutamato chemijos pavalgyti.
Klausimas ne tame.
Klausimas, kiek mes vėl ir vėl atstatinėjame savo ekonominę priklausomybę nuo Kinijos. Mūsų importas iš Kinijos per šių metų 8 mėnesius – jau pusantro milijardo. Fundamentali problema ta, kad Vakarų didžiausias klientas ir tiekėjas tuo pačiu yra ir didžiausias mūsų konkurentas bei priešininkas. Lietuvos atveju kalbame apie priklausomybę nuo jos eksporto, nes lietuviškų prekių ji niekad neįsileido.
Ši priklausomybė turės ypač brangią kainą – nes laiko klausimas, kada dabartiniai politiniai nesutarimai persikels į ekonominį skilimą. Kol kas Vakarai per silpni priešintis – tai geriausiai įrodo, kaip Kinijos buvo „nulaužtas“ Trumpas – be didelio retorikos debesies apie tarifus realiai Trumpo administracija atsistojo prieš Kinijos komunistus ant kelių. JAV administracija susiduria su realybe, pamatydama, kaip gerai Kinija su Vakarais žaidžia Go.
Europai ir Lietuvai reikia iki minimumo mažinti tiekimo grandinių pažeidžiamumą dėl priklausomybės nuo Kinijos, nes konfliktai – ekonominiai, politiniai, kariniai – su Kinija artėja. Tai laiko klausimas.
