Vienu didžiausiu savo pralaimėjimų politikoje laikau, kad nesugebu įtikinti visuomenės kokią grėsmę savyje neša Kinija. Ji turi ilgalaikius tikslus, strategiją ir valią sukurti naują pasaulio tvarką, kur tokių šalių kaip Lietuva nebėra – suvereniteto prasme, arba žemėlapyje.
Ji net turi datą šiam tikslui – 2049 metai, šimtmetis po Komunistų partijos pergalės pilietiniame kare.
Kinija su Vakarais žaidžia savo šachmatų analogiją – Wei gi (Go). Šachmatų esmė laimėti aiškia pergale, Go yra strategija apsupti varžovą, jį nualinti ir priversti jį pasiduoti, kur nėra aiškaus laimėtojo aiškia persvara. Kai varžovas galvoja, kad dar valdo situaciją ir vieną dieną atsikėlęs supranta, kad daugiau neturi ėjimų ir gali tik pasiduoti. Žaidime reikia ieškoti tuščių erdvių, siekti strateginio mobilumo. Sun Zu karas nėra kaip Europoje, kur dominuoja Makinderio logika su aiškiomis karo linijomis. Čia viskas veikia viską. Tikslas – sukurti dominuojančią politinę ir psichologinę poziciją. Tą Kinija sėkmingai ir daro.
Karas Ukrinoje yra pavyzdys – mes matome Putiną ir Rusiją, nematydami, kad už jo stovi Pekino šešėlis, diriguojantis, kad Putinas turėtų resursų tęsti kovą su Vakarais. Užtektinai, kad Putinui užtektų ir ne tiek, kad Putinas taptų per daug stiprus. Kad silpnėtų abi pusės. Go žaidimo logika.
Jei Vakarai nesiims sunkių politinių ir ekonominių sprendimų, Kinija greičiausiai visiškai užvaldys aukštos pridėtinės vertės gamybą – nuo automobilių ir lustų iki keleivinių reaktyvinių lėktuvų. Kinų gamyklos visame pasaulyje pertvarkys tiekimo grandines taip, kad jų centru taps Kinija – pirmaujanti pasaulio technologinė ir ekonominė supergalia. Ir duok Dieve, kad kova dėl DI lyderystės vyktų tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos, o ne tarp aukštųjų technologijų Kinijos miestų, tokių kaip Šendženas ir Hangdžou.
Dabar ji susiduria su vidaus struktūrinėmis problemomis, tačiau šis planas įgyvendinamas tyliau ir pakeitus veikimą, ne galutinį tikslą.
Dar neseniai pas mus buvo labai populiaru kritikuoti Vokietiją, kad ta, matai, su Rusija vysto Nord Stream II. Tačiau patys tuo pačiu metu siekėm „investicijų iš Kinijos“ ar „stiprinti prekybą su ja“. Tai hipokrito pozicija.
Paskui turėjom santykių atšalimą su Kinija, visų pirma nes nepardavėm jiems „naujam šilko keliui“ reikalingo Klaipėdos uosto ar Taivano atstovybės – nors nepažeidėm nė vieno tarptautinio įsipareigojimo. Nepaisant viešoje erdvėje dominavusių naratyvų, ilgalaikėje perspektyvoje tai buvo teisingi žingsniai. Reikia tikėtis kad nauja Vyriausybė su valstiečiais, vis dar nesugebančiais ištraukti galvos iš Kinijos ambasados, mes netapsim dar viena savo ilgalaikį saugumą parduodančia šalimi.
