Kovą rašiau, kad Trumpas, mainais į tarifus ir gynybą, garantuotai spaus ES dideliais kiekiais pirkti amerikietiškas SGD. Taip ir nutiko – iš pradžių jis net reikalavo, kad von der Leyen įsipareigotų per jo kadenciją iš JAV nupirkti energijos išteklių už trilijoną dolerių. Galiausiai, už 15 proc. muitų tarifą, susitarta dėl 750 mlrd. dolerių – po 250 mlrd. kasmet.
Tai, žinoma, geriau nei pinigai Rusijai, bet ilguoju laikotarpiu energetinio saugumo klausimo tai nesprendžia – tik sukuria naują asimetrinę priklausomybę. Jau dabar daugiau nei 50 proc. ES importuojamo SGD atkeliauja iš JAV. Tai vargiai primena tiekėjų diversifikaciją, apie kurią taip mėgsta kalbėti Europos Komisija.
ES gyvybiškai būtina fokusuotis į tris dalykus: saugumą, inovacijų atotrūkio nuo JAV ir Kinijos mažinimą bei clean tech sektoriaus plėtrą. Visas šias sritis jungia vienas esminis veiksnys – energetika.
750 mlrd. dolerių – nerealiai didelis skaičius. Tiesą sakant, neįgyvendinamas. Palyginimui, pernai bendra ES energijos importo vertė iš JAV siekė apie 80,5 mlrd. dolerių (iš jų SGD – virš 20 mlrd.). Norint pasiekti sutartą lygį, JAV turėtų nukreipti į ES visą savo energijos eksportą ir dar rasti papildomai 50 proc. tiekimo. ES tuo tarpu turėtų praktiškai atsisakyti kitų tiekėjų (įskaitant pigesnius) ir daugiau nei patrigubinti importą iš JAV, darydama prielaidą, kad apskritai turi pakankamai infrastruktūros. Ir tai ignoruojant faktą, kad importą į ES vykdo privačios kompanijos, kurios nebūtinai norės mokėti brangiau. Jau dabar, nepaisant Trumpo spaudimo, dauguma ES įmonių vengia ilgalaikių sutarčių su JAV tiekėjais, nes dujų paklausa Europoje mažėja, o rinkoje atsiranda naujų, patikimesnių tiekėjų – pavyzdžiui, Norvegija.
Taigi, atsisakydama priklausomybės nuo Rusijos, Europa lipa ant to paties grėblio – tik šįkart mažiau aštraus, bet savo sprendimais kuria naują priklausomybę nuo JAV. O tai naujai besiformuojančioje pasaulio tvarkoje – mažiausiai neatsargu, o iš esmės politiškai kvaila.
Ir čia svarbiausias klausimas dėl JAV ir ES susitarimo – ar jis apskritai realus? Energetikoje – akivaizdžiai ne. Dar viena „bomba“ – ES įsipareigojimas investuoti JAV dar 600 mlrd. dolerių. Visiškas popsas, nes Briuselis negali nurodinėti privačiam verslui, kur ir kiek investuoti.
Todėl tikrasis klausimas – kas bus toliau, kai paaiškės, kad susitarimo punktai neįgyvendinti ir skirti antraštėms? Ar Trumpas turės naują pretekstą pulti Europą? Ar abi pusės, supratusios, kad tai buvo tik popierius ir antraštės, tyliai visa tai suvirškins?
