Nepaisant mūsų saugumui ir bendrai viešame gyvenime kylančių iššūkių, toliau plaukiojame intelektualinėje pelkėje, negebėdami užduoti sau svarbių klausimų, net per rinkimus.
Tai, ką matome viešoje erdvėje nėra politika. Politika yra diskusija apie idėjas ir apie ateities architektūrą. Mes regime ginčus apie personalijas, nes tokie ginčai pritraukia skaitytojus – duonos ir žaidimų. Įsitraukti į tokią „diskusiją“ prisiversti net ir norintys diskutuoti apie idėjas – pripažinsiu, tai vienintelis būdas būti politiniame lauke.
Mes neturime viešosios politikos institutų, kurie gebėtų kelti klausimus. Žiniasklaida žaidžia antraštėmis, įtraukdama stebuklingus žodelius „kirto“, „nukirto“, „pamokė“, puikiai „sueinantys“ klikams. Žiniasklaida galvoja, kad norinčių realios politinės diskusijos žiūrovų yra per mažai. Nemanau.
Politika spaudoje yra pakeičiama politologų analizėmis, kurie, gyvendami savo politinėse nuostatose, kalba trafaretines banalybes ir apie realų gyvenimą žino dar mažiau, nei patys politikai. Politologams nereikia laimėti rinkimų.
Todėl pabandykime sudėlioti klausimus apie ateitį, kurie atskleistų politikų ateities vizijas ir realybę, kurioje mums reikės veikti.
Pirmas ir svarbiausias klausimas Lietuvoje dabar yra mokesčiai. Didesnė dalis klausimų, svarstomų Seime yra nelygybės pasekmė, kurią gimdo mokestinė sistema. Griūvant viešajam sektoriui, šis klausimas tampa akivaizdus kiekvienam. Todėl bet kokios rinkiminės diskusijos tema numeris vienas turi būti „iš kur bus paimami pinigai visam tam, kas žadama – nuo saugumo iki mokyklų ir ligoninių?“ Konkretūs atsakymai leistų atsakyti į daugelį kitų ir akimirksniu atsijotų dauguma popso.
Kur neįgalieji mūsų viešame gyvenime, mokyklose, universitetuose? Kaip visuomenė mes stiprūs, kiek stipri yra silpniausia mūsų visuomenės grupė. Neįgalieji neturi tokio gero lobizmo kaip, pavyzdžiui, seksualinės mažumos, nedaro maršų, sėdi užsidarę namuose, todėl jų balsas negirdimas.
Kokia mūsų politika migrantų atžvilgiu? Ar laimi verslas, kuriam reikia pigios darbo jėgos?
Diskusija apie saugumą ir užsienio politiką turi prasidėti klausimu KODĖL Rusija galėjo sau leisti pradėti karą Ukrainoje? Tai esminis klausimas, atsakantis į kitus MŪSŲ saugumo ir užsienio politikos klausimus. Po šiuo klausimu paslėpta viskas – griūvanti senoji pasaulio tvarka, Kinijos strategija, ES vakuumas, JAV atsitraukimas ir Rusijos imperijos pabaiga.
Kokios realios naujos pasaulio tvarkos nori Lietuva? Kas vienija Vakarų civilizaciją ir kodėl dominavusi 500 metų ji nebegeba primesti savo darbotvarkės? Ar mes suprantame, kodėl Vakarai visomis priemonėmis gina ir gins Izraelį ir taip ribotai padeda Ukrainai? Kodėl Izraelis Vakarų civilizacijos yra matomas kaip jų dalis, tuo tarpu Ukraina – ne? Ir ar Vakarai mus mato kaip Vakarų civilizacijos dalį ar kaip buferį nuo Rytų ordų?
Kas iš tiesų vienija ES šalis ir ką atskleidžia ES šalių piliečių balsavimai rinkimuose? Ar Ukraina realiai gali tikėtis narystės ES artimiausią dešimtmetį?
