Pranešėjo Komisijos išvados mažiausiai kalba apie prezidentą Nausėdą. Išvados pasakoja apie tai, kokią galią turi informacija. Ne tas valdo pasaulį (Lietuvą), kuris sėdi soste, o tas, kurio rankose informacija.
Vadinamoji Pranešėjo komisija pastarosiomis dienomis sukėlė daug aistrų. Didelis visuomenės virškinimui pateiktos informacijos kiekis ir aistringas atskirų žiniasklaidos priemonių siekis diskredituoti komisijos išvadas pridengė esminę Komisijos išvadą. Išvadą, svarbią mūsų šalies demokratijai.
Kas sujungia išvadose aptariamas galimų rinkimų pažeidimų ir baltarusiškų trąšų istorijas? Jas sujungia bendra institucijų disponuojamos informacijos gija.
Išvadose, pavyzdžiui, skaitome: „2019 metų Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu VSD atliko teismo sankcionuotus veiksmus, kuriais buvo renkama žvalgybinė informacija apie galimai nusikalstamas ar kitas grėsmę nacionaliniam saugumui keliančias veikas Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu“.
Taip pat pabrėžiama, kad “VSD buvo atliekamas tyrimas apie galimus pažeidimus finansuojant kandidato į Prezidentus Gitano Nausėdos 2019 rinkimų kampaniją, tačiau informacija apie tai nebuvo pateikta sprendimų priėmėjams“ ir t.t. Panašių pavyzdžių nemažai.
Ką girdi tas, kuris suvokia informacijos galią?
Jam aišku, kad gavęs pakankamai įrodymų apie galimus pažeidimus, teismas suteikė institucijoms realią galimybę „kontroliuoti“ subjektus.
Na, jūs supratot.
Panašus momentas ir dėl verslininkų dirbančių su trąšomis: „Komisija gavo duomenų, kad kai kurie aukštas pareigas Respublikos Prezidento kanceliarijoje einantys Prezidento komandos nariai susitikinėjo su baltarusiškų trąšų verslu besiverčiančiais asmenimis ir verslo įmonių vadovais (akcininkais) bei atstovais, tačiau liudydami Komisijai šią informaciją nuslėpė“.
Minėtais ir kitais panašiais atvejais atsiranda subjektas, disponuojantis dideliu kiekiu jautrios informacijos, susijusios su Lietuvos politiniais ir saugumo klausimais. Kurie lemia mūsų visų gyvenimus ir politinius pasirinkimus.
Šiame kontekste aiškiai girdisi klausimai — KAS SU TA INFORMACIJA DAROMA ir KODĖL SU VIEŠUOJU INTERESU SUSIJUSI INFORMACIJA SLEPIAMA NUO VISUOMENĖS (ar bent jau nepateikiama atitinkamų institucijų dispozicijai)?
Mes gi kalbame apie viešojo intereso gynybą, ar ne?
Darbas Komisijoje mane dar kartą privertė save paklausti, ar laisvas priimti sprendimus politikas, apie kurį viena ar kita institucija turi neskelbiamos informacijos, kuria jį gali diskredituoti?
