Aš turiu atsiprašyti.
Pastarosios kelios savaitės nebuvo lengvos ir privertė daug ką apmąstyti. Būnant arti įvykių ir juose gyvenant kartais nematai viso vaizdo. Kai kurie dalykai man šiandien, po visos krašto apsaugos ministrų skyrimo epopėjos, leido pažvelgti ir į savo veiksmus ir tai, kur klydau anksčiau apie tai nekalbėdamas.
Naujasis Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas nėra joks nacis, tačiau jo skyrimas yra žingsnelis arčiau tos valstybės, kuri būtų pražūtinga mūsų šaliai.
Timothy Snyder ne kartą yra perspėjęs griežtai ginti demokratinius principus ir neįleisti nei kvapo fašizmo į valdžios institucijas. Todėl turėjau pasisakyti anksčiau.
Man atrodytų normalu, jei politikai, kurie arba gina antidemokratines idėjas, arba jas skatina tarp eilučių, nesurastų darbo aukštuose postuose normaliose demokratijose. Tikiu, kad Lietuva gali ir turėtų būti tokia. Jei ministrai būtų skiriami Seime, Kasčiūno kandidatūros palaikyti nebūčiau galėjęs.
Primenu, kad apklausos rodo, jog daugybė žmonių nenori gyventi kaimynystėje su negalią turinčiais asmenimis. Žiauru, bet mes neįgaliuosius nurašome visam gyvenimui, darbo jiems sunku rasti. O štai… kai žmogus jaunystėje buvo „tik“ labai aktyvus, atviras, aukšto rango neonacis, jis vėliau gali tapti net demokratinės šalies ministru.
Ar nebūtų Lietuvoje gyventi geriau, jei būtų atvirkščiai?
