Kaip aš prieš kelis metus kalbėjau apie Tuckerio Carlsono interviu Maskvoje.
Ištrauka iš mano knygos “Pasaulio pabaigos istorija”. 2021 m.
Palaipsniui pasaulyje formuojasi nauja politinė fronto linija — revoliucija prieš laisvą visuomenę.
Jį skatina neteisybės jausmą, kurį paaštrina socialiniai tinklai. Laiko dvasia ragina remtis gentine ir populistine politika. Žlunganti pasaulinė tvarka, susiformavusi po Antrojo pasaulinio karo, verčia ieškoti naujų išgyvenimo ir/ar bendrystės formų.
Tai, apie ką kalbame, neapsiriboja viena ar kita politine jėga. Lūžis eina per visą visuomenę, tuo pačiu paveikdamas ir politinius darinius. Kataklizmų metu kartais netikėtai pamatai, kaip vienoje gretoje stoja tie, kurie, manytina, turėtų būti laikomi nesutaikomais oponentais.
Tarkime, žiūrint Rusijos televizijos kanalus šalia tokių putinizmo propagandos asų kaip Vladimiras Solovjovas ar Margarita Simonyan dažnokai regi ir girdi … Takerį Karsloną (Tucker Carlson) . Taip valstybiniai Rusijos televizijos kanalai noriai su teikia eterį ne kokiam marksistui ar kairiųjų aktyvistui, o priešingai — ypatingam JAV patriotui, eksprezidento Donaldo Trampo fanui, konservatyviam dešiniajam.
Jeigu norite suprasti, ką tai išties reiškia, pabandykite įsivaizduoti, kad Antrojo pasaulinio karo įkarštyje nacistinėje Vokietijoje geriausiu laiku viešai kalbėtų JAV prezidentas, o hitlerizmo apologetai atvirai žavėtųsi jo kalbomis.
Tai nėra akli sutapimai. Tai nauja fronto linija, žyminti pasaulinį pasaulėžiūrų karą, turinti menką panašumą su įprastomis fronto linijomis, prie kurių buvome įpratę ankstesniuose karuose.
Skirtingose fronto pusėse susitelkusius žmonės skiria jų požiūris į individo laisvę, ir iš čia kylančios pamatinių vertybių skirtys.
Prieš ką savo kruviną karą kovoja V. Putino vedamos ordos? Ir kuo jie teisina savo veiksmus? Pasak jų, Ukrainoje jie stojo į mistinę kovą su amžinuoju blogiu, kuris esą jau nugalėjo nuodėminguose ir ištvirkusiuose Vakaruose ir dabar kėsinasi į tyrą rusišką dvasią.
Plačiai manoma, kad dabartinio Rusijos lyderio V. Putino mąstysena ir veiksmai įkvėpti religinio ir politinio rusų filosofo Ivano Iljino , kuris Rusiją įsivaizdavo kaip fašistinę diktatūrą, kurios pagrindinis tikslas — apsaugoti tyrą dvasią, susitelkusią Rusijos teritorijoje, nuo nuodėmingų ir ištvirkusių Vakarų.
Pasak I. Iljino, gėrio imperija — metafizinė mąstymo erdvė, kuri privalo integruoti visas žemes, atkovojamas iš blogio įtakos. Taip vertinant, riba tarp Rusijos ir Vakarų yra reliatyvi, o bet kuris Rusijos karas visada yra tik gynybinis. Taip mąstant, smurtas ir mirtis pateisinami jau vien tuo, kad jie pašaukti kovoti su amžinuoju blogiu.
Analogiškai, Rusijos kova su Europa žymi ne radikalią šios autokratinės valstybės priešpriešą įstatymo viršenybės, žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos principams, o tėra tik dar vienas per amžius besitęsiančios tyrosios Maskvos kovos su išorės priešais etapas. Blogis tokiame rusiškojo šovinizmo lauke yra pats Vakarų visuomenės gyvenimo būdas, jos pagarba individo laisvei bei vertybės.
Kaudamasis su tais principais, kurie formuoja Europą ir Vakarų civilizaciją, pseudokrikščionybės kardą iškėlęs V. Putinas prisistato esąs tikrasis tradicijos ir tikėjimo saugotojas. Ir būtent tai net prasidėjus karui Ukrainoje jam garantuoja populiarumą daugybėje pasaulio vietų — nuo Donaldo Trumpo fanų JAV, AfD sekėjų Vokietijoje iki Marinos Le Pen šalininkų Prancūzijoje.
Jau minėtą JAV laidų vedėją ir lietuviškuosius nacionalinio fašizmo mokytojus, tautinės krikšionybės apologetus, profesionalius protestuotojus, vulgarių anekdotų pasakotojus ar net buvusius žurmalistus vienija tai, kad jie save mato fronto prieš išsigimusį liberalizmą kariais.
Visų minėtų žmonių politinės platformos labai panašios. Šie „revoliucionieriai“ plaka kokteilį iš nacionalizmo, konservatyvizmo, religijos štampų, populizmo ir socializmo. Jie dangstosi buvusio JAV prezidento D. Trumpo simboliais ir minta iš tų pačių interneto sąmokslų šaltinių. Rėkdami apie leftistus, jie skolinasi socialistų šūkius apie kovą už paprastą žmogų, kurį engia tarptautiniai globalistai. Antisemitizmas čia dangstomas bendru Sorošo vardu, o antieuropietiškumas, įvertinus, kad visuomenė labai palaiko Europos Sąjungą, — nepasitenkinimu Briuselio esą per jėgą laužomomis tradicinėmis, nors aiškiai neidentifikuojamomis, vertybėmis.
