Kol Ukrainos didvyriai kariauja Europos karus, atėjo laikas apmąstyti, ką daryti mums. Civilizacijos karas yra aiškus signalas, kad mes vėluojame veikti ir geriausia diena, kada galime priimti konkrečius gynybos veiksmus, yra šiandien. Rytoj gali būti per vėlu.
Lietuva ir Europa yra naujoje realybėje ir taip, kaip buvo, nebebus.
Mes turime tapti Europos Izraeliu.
Turime tapti šalimi, karas su kuria atbaido bet kokio dydžio valstybę. Tegul priešas supranta, kad (pirma) karinė operacija prieš Lietuvą kainuotų per daug aukų, o (antra) aneksija nebūtų sėkminga, nes čia gyvena kitokie žmonės – laisvi europiečiai. Mes – Europiečiai, kurių nepriversi vergauti.
Pikto dygliuoto ežio taktika.
Saugumo politika prasideda galvose. Turime greičiau tapti laisvais europiečiais – visais šios sąvokos aspektais. „Kaip Danijoje“ mes galime gyventi per gerus 5 metus. Tam reikia pradėti mąstyti kaip danams. Eilinio ruso akyse turime tapti „keistu europiečiu“, neturinčiu jokio ryšio su jų pasauliu. Jau dabar palyginti su rytų kaimynu gyvename skirtinguose pasauliuose. Privalome gyventi skirtingose galaktikose.
Tam visų pirma mums reikia stiprių ir su šiais laikais sąlytį turinčių švietimo programų. Tautiniai rašytojai svarbu. Vis dėlto tai, kas anapus didžiosios literatūros ir filosofijos – kritinis mąstymas, gebėjimas mokytis visą gyvenimą, priežasčių ir pasekmių ryšiai, demokratinių vertybių svarbos įsisąmoninimas yra daug svarbiau.
Nebeturime prabangos kurti Lietuvoje Donecko liaudies respublikos su orlauskais, lekštučiais ir vaineikiais. Visiška žmogaus laisvė savirealizacijai, absoliučiai atviri socialiniai liftai siekiantiems, teisės viršenybė valstybėje ir svarbiausia – stiprios valstybinės institucijos, kuriomis galima pasitikėti. Laikas, kai turėjome prabangą dardėti į tamsius amžius, praėjo.
Esame ypač talentinga tauta – kūrybinga, pareiginga ir darbšti. Tik esmė ta, kad kūryba nebeturi būti skirta schemų, kaip nemokėti mokesčių, kompiliavimui.
Priešingai, kurdami turime atskleisti savo geriausias savybes taip, kad galėtume mokėti daugiau mokesčių, kad šiais finansų srautais stiprintume valstybės institucijas – nuo mokyklų iki ligoninių ir kariuomenės.
Valstybei čia atsiveria plačios atsakomybės. Biurokratas, kuris vėluoja atsakyti verslininkui ir jam trukdo, biurokratas kyšininkas ar tiesiog biurokratas, kuris dėl menkų gebėjimų vargina piliečius, veikia prieš valstybę.
Politikoje ir versle privalome užbaigti vis dar gajų kognityvinį disonansą. Turime aiškiai pasakyti, kad verslas, kuris dirba su tokiomis šalimis kaip Rusija, Kinija ar Iranas, stiprina mūsų varžovus ir duoda jiems lėšų tankams ir raketoms, nukreiptoms į mūsų vaikus ir mūsų namus.
Vasario 24 dieną tapome priešakine fronto linija. Tai reiškia, kad verslas bus priverstas išmokti gyventi naujose sąlygose.
Prieš ketverius metus teko girdėti istoriją, kaip JAV investuotojai, ieškoję galimybės investuoti Lietuvoje, klausė: „What does mister Putin think about it?“ [Ką apie tai mano ponas Putinas]. Tuomet atrodė, kad klausimą užduoda žmogus, kuris nesuvokia regiono realijų. Dabar šis klausimas skamba kaip klausimas iš lūpų to, kuris labai giliai supranta regiono realijas.
Ir tokių klausimų dabar bus daug.
Investicijos yra ne tik darbo vietos – tai saugumo pagrindas. Priešas turi matyti, kiek daug čia investuota. Jis turi suprasti, kiek plačiai tų šalių politikai ir kariai įsitrauks į mūsų kovą dėl jų pačių turto ir investicijų.
Strateginis uždavinys – investicijos iš JAV. Rytų grėsmė garbina jėgą. Varžovo ir savo. Iš varžovų ji gerbia tik JAV jėgą ir juokiasi iš „strateginių Europos autonomijų“. Dabartinis karas su Ukraina vyksta dėl to, kad tiek Putinas, tiek Xi žino, kad JAV atsitraukia ir pasaulyje formuojasi jėgos ir įtakos vakuumas. Šis naujas pasaulis į Europą grąžina istorinius fantomus, kuriuos JAV buvo ištrynusi po II pasaulinio karo, sukūrus Pax Americana.
Mes gyvename jau naujame pasaulyje apskritai, tačiau patys iki galo dar to nesuprantame. Karas Ukrainoje yra tik šio naujo pasaulio formavimosi pasekmė. Strateginis mūsų tikslas kaip galima daugiau prisirišti JAV prie Lietuvos, visų pirma per investicijas ir bendradarbiavimą saugumo ir gynybos politikoje, būnant aktyviu sąjungininku, kad priešas žinotų – reikiamą akimirką JAV politinis elitas nesuabejos.
Kariuomenė turi būti mūsų stiprioji grandis, jau nekalbant apie NATO. Kaip ir Šaulių sąjunga bei atitinkamos institucijos. Analizuodamas mūsų karinius pajėgumus priešas turi suprasti, kad puolimo kaina būtų per didelė.
Rusija šiandienine forma nebeturi daug laiko. Drastiškus Putino žingsnius ir lemia tai, kad jis supranta, kad kiekviena diena mažina jo jėgas.
Didžiausios Rusijos bėdos – demografija, postsovietinis švietimo sistemos žlugimas, negalinti reformuotis kleptokratinė–mafijinė sistema. Pastaroji negali reformuotis, nes kiekviena tikra reforma griautų valdžios vertikalę.
Rusijos kūnas serga vėžiu, tačiau liga dar tęsis. Jeigu Rusijos nesugriaus karas su Ukraina, Putinas eis toliau.
Šaldytuvo pergalė prieš televizoriaus pasakas – štai mūsų saugumo strategija Rusijos atžvilgiu. Tik tušti šaldytuvai vieną dieną gali išbudinti savo melu įtikėjusi elitą ir užhipnotizuotą tautą.
Privalome visuose frontuose ir formatuose užkardyti Rusijos veikimą ir sužlugdyti net mažiausią galimą jos sėkmę.
Mums padės ir tai, kad galų gale Vakarai suprato, kad šiame įžvalgų kare mes visada teisūs.
Tam mes turime gerus trejus metus.
