Kelios pastabos kažkiek nusėdus dulkėms dėl įvykių Izraelyje.
Pirma. Dabar jau žinoma, kad Osama bin Ladenas, planuodamas ir vykdydamas rugsėjo 11 dienos įvykius, turėjo daug didesnį tikslą, nei pažeminti amerikiečius nugriaudamas bokštus dvynius ir nužudydamas tūkstančius amerikiečių. Jis siekė, kad JAV visa savo jėga ateitų keršyti į Viduriniuosius Rytus, o atsakydami į tai, kaip planavo Osama, to regiono ir pasaulio musulmonai sukils, susivienys ir išvarys amerikiečius kartu su visomis jų bazėmis ir įtaka. Osama savo veiksmais siekė būti trigeriu.
Matydamas kaip veikia Hamas dabar, neapleidžia jausmas, kad ranka, vadovaujanti Hamas, siekia panašaus tikslo. Ypač žeminantys Izraelį ir jo specialiąsias tarybas ir kariuomenę vaizdai, prievarta, nupjautos kareivių galvos ir specialiai pasauliui transliuojami video įrašai su išvežamomis moterimis ir senutėmis – visa tai labai panašu į provokaciją, kurios tikslas iššaukti ypač žiaurų ir platų Izraelio atsaką.
Kažkas siekia, kad regionas liepsnotų. Kas? Nesu įsitikinęs, ar tai Iranas. Neabejoju, kad be jo leidimo ir koordinacijos būtų įvykdyta tokio mąsto operacija. Tačiau abejoju, ar tai visiškai jo interesas. Labai simptomiška, kad Hamas rankose Izraelio kariai randa ginklų iš.. Ukrainos, net su numeracija iš konkretaus karinio dalinio. Politikos debatuose Vakaruose dėl ginklų tiekimo tai bus svarbus koziris tiems, kurie prieš tiekimą. Kaip čia neprisiminti V. Žirinovskio žodžių prieš mirtį, kad „2024 metais Vidurio Rytai liepsnos ir niekam nebus svarbi Ukraina”. Vyksta didelis žaidimas.
Dabar dėl konfliktuojančių pusių. Įvykiai Izraelyje – tik dar viena nedidelė dalis didelio karo, kuris jau vyksta, tik naujomis, hibridinėmis formomis. Ir čia reikia suprasti, kas prieš ką kariauja. Tai nėra vien Rusija, Kinija, Iranas su Šiaurės Korėja prieš likusį pasaulį. Fronto linija eina ne per valstybių sienas kaip Šaltojo karo laikais, o mąstymo būduose – laisvame ir nelaisvame prote. Vakarietiškas laisvas protas, individualizmas, tikslų siekimas, savirefleksija prieš azijietišką kolektyvinį mąstymą, bendruomeniškumą, valdžios vertikalę.
Nuo Putino mačizmo, Donaldo Trumpo fanų JAV, Tukerio Karlsoną, Orbano, AfD sekėjų Vokietijoje iki Marinos Le Pen šalininkų Prancūzijoje iki mūsų valstiečių, tautinės krikšionybės apologetų, profesionalių protestuotojų, anekdotų pasakotojų ir buvusių žurmalistų – visus juos vienija tai, kad save jie mato fronto prieš išsigimusį liberalizmą kariais. Kai paklaikęs Valius Ąžuolas ar Dainius Kepenis rėkia apie „satanistinį liberalizmą“ – juk tai ta pati žinutė, tai pačiai auditorijai kaip ir Putino. Žemaitaičio retorika irgi taiko į šį segmentą. Tokie „revoliucionieriai“ plaka kokteilį iš nacionalizmo, konservatyvizmo, religijos štampų, populizmo ir socializmo. Jie dangstosi buvusio JAV prezidento D. Trumpo simboliais ir minta iš tų pačių interneto sąmokslų šaltinių. Rėkdami apie leftistus, jie skolinasi socialistų šūkius apie kovą už paprastą žmogų, kurį engia tarptautiniai globalistai.
Antisemitizmas čia dangstomas bendru Sorošo vardu, o antieuropietiškumas, įvertinus, kad visuomenė labai palaiko Europos Sąjungą, dangstomas nepasitenkinimu Briuselio esą per jėgą laužomomis tradicinėmis, nors aiškiai neidentifikuojamomis, vertybėmis. Skirtumas tarp jų tik kad jie, priklausomai nuo šalies kurioje yra, priversti maskuoti savo įsitikinimus, nes tiesiog nebus išrinkti – todėl valstiečiai „kovoja prieš Rusijos tamsą“, tokios pačios nematydami pvz. Kinijoje.
Labai simboliška kaip ši Hamas ataka prasidėjo. Jie įsiveržė į reivo vakarėlį prie sienos su Gaza. Jauni, liberalūs, besimėgaujantys gyvenimu individualistai užpuolami kolektyvo, kuris nori, kad visi gyventų kolektyvinėje nelaimėje, kaip ir jie. Labai simboliška, viso to, kas realiai vyksta pasaulyje, alegorija.
Laisvės pusė turi pagaliau suprasti, koks karas prieš ją kariaujamas.
