Lietuva pirmą kartą savo istorijoje turi šansą, Europos Sąjungos kontekste, dalyvauti naujos pasaulio tvarkos kūrime. Anksčiau mes tik matydavom kaip didieji mus dalina.

Europos Sąjungos silpnybė naujoje pasaulio tvarkoje bus energetika. Ką darom ir koks Lietuvos interesas.

Kiekviena DIENA Europos Sąjungai kainuoja daugiau nei milijardą eurų energetinėms išlaidoms. Mūsų milijardas kasdien išteka, stiprindamas mūsų konkurentus. Su tokia priklausomybe bet kokios Sąjungos konkurencingumo strategijos yra bevertės.

ES gyvybiškai būtina koncentruotis į tris sritis: saugumą, inovacijų atotrūkį nuo JAV ir Kinijos, ir clean tech sektoriaus plėtrą. Visas šias tris sritis jungia kritiškai svarbus aspektas – energetika.

Mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos ES sekasi pakankamai neblogai (rusiškų dujų importas 2021 metais sudarė 45 proc., o pernai – jau tik 14 proc.), bet, nepaisant to, vien pernai ES iš Rusijos iškastinio kuro įsigijo už 22 mlrd. eurų, o tai yra šeštadaliu daugiau nei 18,7 mlrd. eurų finansinės pagalbos, kurią ji skyrė Ukrainai.

Kiekvienas euras Rusijai yra euras ginklui prieš mus. Jie iš mūsų neturi gauti nė euro.

Trumpas beveik garantuotai mainais į tarifus ir gynybą spaus Sąjungą dideliais kiekiais pirkti amerikietiškas SGD, kurių eksportą jis nori padvigubinti. Tai geresnė išeitis nei pinigai Rusijai, bet klausimo ilgesniu laikotarpiu nesprendžia, o tik kuria naują asimetrinę priklausomybę už dar didesnę kainą. Jau šiandien perkant suskystintas dujas, Sąjunga tiesiog negali konkuruoti su JAV ar Kinijos pramone, nes mūsų energetika yra per brangi. Nėra ko stebėtis, kad Europa tokia silpna…

Todėl abu keliai ilguoju laikotarpiu netinka. Visos karštos galvos su demagoginiu pasiūlymu „pjaunam žalią kursą“ yra veikimas prieš mus. Nes tai pastangos palikti mus priklausomus nuo Rusijos.

Pirmiausia reikia transformuoti pramonės sektorių, ypatingai – daug energijos suvartojančias pramonės šakas, kenčiančias ne tik dėl kylančios pasaulinės konkurencijos ir sudėtingo reguliavimo, bet labiausiai – nuo aukštų energijos kainų. Tarkime elektros kaina nuo energetikos krizės pradžios išaugo beveik dvigubai. Dujos taip pat, o dar ir CO2 sertifikatai. Pramonininkams turi būti užtikrinti paskolų ar kiti finansavimo mechanizmai tiksliniam panaudojimui – gamyklų elektrifikavimas. O jei statoma nauja gamykla – tik tokia kuri didžiaja dalimi naudos vietinius švarios energijos resursus. Šiuos pramoninkus ir jų vietinę rinką turi saugoti tokie ES mechanizmai kaip CBAM, tokiu būdu mažės finansavimo rizika.

Antra, reikia mažinti transporto priklausomybę nuo iškastinio kuro. O tai yra plėsti viešojo transporto tinklus, prienamumą ne tik miestuose, bet ir regionuose. Skatinti krovinių pervežimą geležinkeliais ir vandens keliais. Suefektyvinus žmonių ir prekių srautus mums paprasčiausiai reikės mažiau energijos. Miestų planavimas visoje Europoje turi visų pirma atsižvelgti į transporto srautus ir išlaidas. Vilnius yra blogas to pavyzdys. Super mamų-taksisčių būti negali.

Trečia, reikia skatinti pirminių energijos resursų paiešką pačioje Europoje, su sąlyga, kad ji bus išgaunama be poveikio aplinkai. Kalbu ne tik apie gamtines dujas, kurias galime išgauti Europoje trumpuoju laikotarpiu, kalbu apie iškastinį vandenilį, geoterminę energiją, atominę energiją. Senosios ES valstybės klydo uždarydamos atomines jėgaines, ribodamos vietinių gamtinių dujų resursų paiešką ir gavybą, bei beabejo bet kokią geologinę pažangą ar žvalgybą. Buvo paprasčiau perduoti purviną darbą rusam…

Visiems šiems žingsniams paskatinti būtina elektrifikuotis, o tai yra ne tik skatinti elektros rinkų plėtrą, bet ir šių rinkų sujungiamumą. Kuo didesnis tarpusavio sujungiamumas yra mūsų siekiamybė ir, kartu, stiprybė. Lietuva ir kitos Baltijos šalys visai neseniai integravosi į europinę elektros sistemą, todėl čia atsiveria daug galimybių. Šiuo metu svarstoma tiesti kabelį tarp Baltijos šalių ir Vokietijos, kurios elektros importo poreikis ateityje augs. Jei taptume Vokietijos „elektrine“, tai būtų ne tik strateginis energetikos projektas, bet ir Lietuvos saugumui naudingas žingsnis.

Kartu su Švarios pramonės susitarimu Komisija pristatė trumpalaikių priemonių paketą, skirtą skatinti elektrifikacijai, mažinti energijos sąskaitoms ir pritraukti daugiau investicijų į atsinaujinančią energetiką. 2025 m. Europa gali sutaupyti 45 mlrd. eurų, bet tikimasi, kad 2040 m. metinės sutaupytos sumos sieks ir 260 mlrd. Jei paskaičiuosime, tai nuo šiandien iki 2040 m. galime sutaupyti 2,5 trln. eurų arba 1,2 proc. Sąjungos BVP. Vienas esminių Švarios pramonės susitarimo elementų – pasiekti, kad 40 proc. clean tech komponentų būtų pagaminti Europoje ir skatinti vietoje pagamintų produktų paklausą.

Europai reikia orientuotis į technologijų atotrūkį nuo JAV ir Kinijos, ypač clean tech sektoriuje. Tai ypač aktualu Lietuvai, kurios imlumas modernioms technologijoms ir inovacijoms yra žemesnis nei ES vidurkis. Mūsų pramonė sukuria palyginti mažai pridėtinės, nes didelę dalį ekonomikos sudaro žemės ūkis, transportas ir paslaugos.

Trumpai tariant, apjungus švarios, nepriklausomos energetikos plėtrą su clean tech, ir papildomai investuojant į saugumą, Europa dar turi šansų.