Žaidimas „viščiukas“ yra apie du vairuotojus, važiuojančius vienas prieš kitą susidūrimo trajektorija: vienas privalo pasukti, kitaip abu gali žūti avarijoje. Jeigu vienas pasuka, o kitas – ne, tas, kuris pasuko, bus pavadintas „viščiuku“, t. y. bailiu. Politikoje žaidimų teorija sufleruoja, kad laimi tas, kas turi mažiau ką prarasti trumpuoju laikotarpiu.
Žemaitaičio kuchnioje, kuria pavirto mūsų politika, dabar žaidžiamas „viščiuko“ žaidimas. Žemaitaitis ir prezidentas – du testosterono prisirpę jaunuoliai – šiandien lekia vienas į kitą.
Kas laimės? Didesnė tikimybė, kad daugiau smarvės nenusukti turės Žemaitaitis.
Prezidentas, sakydamas „neskirsiu NA kandidatų“, iš esmės žaidžia jo žaidimą – rinkėjų akyse Žemaitaitis tampa auka, o aukos vaidmuo Lietuvos politikoje visada duoda dividendų. Dabartinėje situacijoje jam pasitraukti iš daugumos būtų netgi naudinga. Todėl jis trolina prezidentą ir socdemus, žiūrėdamas į jų reakcijas.
Klausimas, ar prezidentas, bijodamas politinės krizės šalyje, galiausiai pasuks nuo kelio.
Bet kuriuo atveju ši situacija yra ir koaliciją formuojančių, ir paties prezidento atsakomybė. Jis ją kūrė dar gerokai prieš rinkimus – ir dabar skina vaisius.
