Coal’o susitikimas su Vėgele, Gražuliu ir Jankūnu nebuvo atsitiktinis. Tai buvo signalas — rinkėjams ir politiniam laukui: šiuos žmones remia Trumpo administracija. Ir tai yra viskas, ką reikia suprasti apie šios administracijos suvokimą apie mūsų šalies politiką, jos prioritetus Lietuvos atžvilgiu ir kokios politikos ji iš mūsų tikisi. Visų pirma — antieuropietiškos.
Tada atsiranda „netikėtai tarp durų pagauto Coal’o” interviu. Gudrus formatas. Tarsi kalbi Trumpo administracijos vardu — bet jokių įsipareigojimų, nes visada galima paaiškinti: tai žurnalistų sustabdyto koridoriuje pareigūno asmeninė nuomonė, nieko daugiau. Pagal vidaus politikos reakciją matome, kad triukas suveikė. Tai yra blogai.
Trumpo administracija tai daro, nes nenori įsipareigoti. Ji sprendžia trumpalaikį šios dienos klausimą — prekybos karo su Kanada problemą, kurioje svarbų vaidmenį vaidina trąšos. Tarpiniai rinkimai neužilgo, o ūkininkai sudaro reikšmingą Trumpo elektorato dalį. Trumpui reikia mažėjančių trąšų kainų JAV rinkoje — jeigu tai vyks Europos saugumo sąskaita, tuo geriau jam.
Lietuva neturi dalyvauti prekybos karuose tarp Trumpo administracijos ir Kanados.
Todėl mums reikia taktinės ramybės.
JAV administracijos nuomonę mes norime išgirsti ne koridoriaus interviu formatu, o diplomatiniais kanalais — ir išsakomą mūsų Vyriausybei bei parlamentui. Jeigu tokia pozicija būtų — tada ir kalbame. Bet kalbame tryse: Lietuva, JAV ir Baltarusija. Kur JAV kaip lygiavertis susitarimo dalyvis įsipareigoja mums svarbiems klausimams — visų pirma saugumo srityje. Nes dabartiniai siūlomi formatai Lietuvai netinka. Tačiau atmesti JAV pokalbio tiesiog irgi nenaudinga. Ir tik tada, po metų, kai baigs galioti dabartinės ES sankcijos trąšoms, žiūrėsime, kokia bus ES pozicija.
Kalbos viešoje erdvėje apie milijardus, kuriuos uždirbo rusai dėl mūsų sankcijų, yra kliedesiai. Trąšų kaina išaugo ne dėl sustabdyto tranzito, o dėl prasidėjusio karo — rinkos suprato, kad karas užtruks ir kad Rusijos kontroliuojamos prekės taps deficitinėmis. Patikėkite: jeigu Rusijai ir Baltarusijai mūsų tranzito uždraudimas taip apsimokėtų, jo atšaukimo taip aktyviai nebūtų siekiama.
Lietuvoje visi kaip susitarę smerkė Merkel politiką — kokia prasta, kokia netoliaregiška. Ir kad ji baigėsi karu: kai Vokietija išdavė leidimą eksploatuoti „Nord Stream II”, Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą. Tas pats principas galioja ir trąšoms. Arba leidžiame visiems prekiauti ir kad dėl mūsų saugumo klausimas būtų sprendžiamas už mūsų nugarų — arba savo veiksmais demonstruojame, kad suprantame grėsmes, su kuriomis susiduriame, ir sutinkame mokėti už tai kainą.
