Mums reikia pakalbėti apie mitus, kurie dominuoja kai mes kalbame apie Europos Sąjungą. Šiandien panagrinėkim kelis iš jų.
Mitas Nr. 1. ES valdo technokratai, primetantys europiečiams savo sprendimus.
Dažnai girdite – Briuselis nusprendė. Ne, patikėkit, Briuselis nenusprendė.
Dauguma sprendimų ES priimami įprasta teisėkūros procedūra kurioje teisės aktus inicijuoja Europos Komisija, o tvirtina ES Taryba ir Europos Parlamentas. Taigi realiai sprendimus priima šalys narys (ES Taryboje) ir Europos Parlamentas.
ES sprendimų priėmimo procese Europos Komisija atstovauja bendriesiems ES interesams, Europos Parlamentas – ES piliečiams, o ES Taryba – valstybių narių vyriausybėms.
Tačiau svarbiausi sprendimai užsienio ir saugumo politikos klausimais ES priimami vienbalsiai pačių valstybių narių. Taigi, valstybės narės ES išlieka pagrindinėmis svarbiausiųjų susitarimų autorėmis ir sprendimų priėmėjomis. Valstybės pačios numato ES strateginės politikos gaires Europos Vadovų Taryboje.
Europos Sąjunga taisyklėmis, kurios priimtos šalių narių, ne mistinio Briuselis.
Mitas Nr. 2. Europos Parlamento nariai atstovauja valstybes nares, kuriose buvo išrinkti.
Atstovavimo logika Europos Parlamente remiasi ne priklausomybe tam tikrai valstybei narei (pagal šią logiką veikia Europos Vadovų Taryba ir ES (Ministrų) Taryba), o pagal partinę priklausomybę.
Kiekvienas Europos Parlamento narys atstovauja ne konkrečiai valstybei narei, kurioje buvo išrinktas, o tiems europiečiams, kurie palaiko jo atstovaujamą politinę jėgą ir ideologinę liniją.
Politikai, kurie savo rinkiminės kampanijos metu kalba apie tai, kad Europos Parlamente atstovaus Lietuvą (ar kokią kitą ES šalį), sako netiesą ir/arba visiškai neišmano europinių institucijų funkcijų ir sprendimo priėmimo logikos.
Lietuvos atveju tai svarbu – jeigu balsuojate už kokią odiozinę partiją – netgi jeigu jos atstovas pateks į Europos Parlamentą jis ten nieko neveiks nes niekas į jį nekreips dėmesio. Visa esmė – stipri europinė politinė šeima ir gebėjimas veikti joje.
Mitas Nr. 3. ES veikia kaip de facto federacija, kurioje valstybės narės neturi galių ginti savo nacionalinius interesus.
Vadovaudamosi savo nacionaliniais interesais, valstybės narės ne tik pačios priima svarbiausius europinius sprendimus, bet ir pačios apsprendžia valdžios bei suvereniteto delegavimo europinėms institucijoms mastą.
ES negalima suvokti kaip federacijos pagal klasikinį jos apibrėžimą, kadangi teisiškai ji aiškiai stokoja federacinės valstybės bruožų – visų, pirma, moderniai valstybei būdingos fiskalinės bazės (be to, dauguma jos finansinių resursų skiriami gana siauram politikų spektrui finansuoti), ES taip pat neturi valstybei būdingo prievartos aparato ir t.t. Jei pirminis Europos Bendrijų projektas ir turėjo federalizmo aspiracijų, iki federacijos pagal klasikinį jos apibrėžimą ES taip ir neevoliucionavo, ir, tikėtina, niekada neevoliucionuos dėl pakankamai skirtingų valstybių narių nacionalinių interesų.
Tokie įvykiai ir procesai, kaip vadinamoji „tuščios kėdės krizė“, bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinavimas tarpvyriausybiniu lygiu ar Europos konstitucijos projekto žlugimas aiškiai pademonstravo, jog federalizmo idėjos ES stokoja praktinio pagrindo.
Mitas Nr. 4. ES galios užsienio ir saugumo politikoje yra neribotos.
Svarbiausieji sprendimai ES priimami vienbalsiai, pritarus visoms valstybėms narėms, tačiau esant dabartinei tvarkai, europiniai sprendimai tokiose gyvybiškai svarbiose srityse kaip užsienio politika ar saugumas turi būti arba palaidojami, arba redukuojami iki mažiausio bendro vardiklio, t. y., visoms valstybėms narėms priimtino varianto. Dabartinė tvarka iš esmės lėtina arba net stabdo ne tik sklandų pačios ES funkcionavimą, bet ir jos plėtrą, nes kiekvienos šalies stojimą turi patvirtinti visos 27 valstybės narės.
ES kaip autonomiško tarptautinės sistemos veikėjo kalbėjimui „vienu balsu” trukdo valstybių narių oportunistiniai nacionaliniai interesai – neretai jos įvairiais būdais stengiasi vienašališkai apeiti bendrai išreikštą europinę valią (pvz., dėl sankcijų Rusijai, Ukrainos narystės ES ir pan.). Tai skatina kelti europinės politikos (ne)efektyvumo klausimus, ypač, kai kalbama apie strategines politikos sritis. Taip pat tai skatina diskutuoti apie tai, ar egzistuojanti tvarka tebeatitinka Lietuvos interesus.
Mes patys pykstame kad ES negeba veikti „greitai ir efektyviai“, tačiau patys nenorime to keisti.
Pavojinga ir nestabili geopolitinė situacija reikalauja greitos ir lanksčios reakcijos į iššūkius ir grėsmes, todėl dabartinėmis aplinkybėmis tokia sprendimų priėmimo tvarka, kai reikalingas vienbalsis visų valstybių narių pritarimas, nebetinka.
Mitas Nr. 5. Nepartiniai valstybių (vyriausybių) vadovai gali efektyviai atstovauti savo šalies nacionalinius interesus Europos Vadovų Taryboje.
Didžiosios politinių partijų šeimos atlieka ypatingai svarbų vaidmenį formuojant ES strateginės politikos darbotvarkę, todėl valstybių (vyriausybių) vadovai, nepriklausantys ES politinių partijų šeimoms, Europos Vadovų Taryboje turi tik labai ribotą įtaką.
Prieš Europos Vadovų Tarybos posėdžius reguliariai rengiami šių politinių partijų šeimų pasitarimai, kuriuose derinami valstybių (vyriausybių) vadovų interesai, koordinuojamos bendros pozicijos ir kuriamos ilgalaikės strategijos. Per pastarąjį dešimtmetį tokių pasitarimų skaičius ir reikšmė išaugo tiek dėl išaugusio Europos Vadovų Tarybos posėdžių skaičiaus, tiek dėl pačių ES valstybių lyderių veiklos koordinavimo poreikio.
Šiuo metu ES politinių partijų šeimoms Europos Vadovų Taryboje nepriklauso tik Kipro, Vengrijos, Slovakijos ir Lietuvos atstovai. Rumunijos prezidentas pagal šalies Konstituciją jokiai politinei partijai priklausyti negali, tačiau kadangi anksčiau jis priklausė partijai iš Europos Liaudies Partijos politinės šeimos, o be to, reguliariai lankosi jos pasitarimuose, Europos Vadovų Taryboje jis priskiriamas Europos Liaudies Partijai.
