Europoje atsirado nauja sporto šaka – rinkimų rezultatų laukimas. Kiekvieni rinkimai skelbiami „lemiamais rinkimais šalies ir visos Europos ateičiai“. Kiekvienas balsavimas tampa pasivaikščiojimu skustuvo ašmenimis, lydimas klausimo – „ar šįkart dar prašoksim?“
Ant tokių pamatų mes su jumis kuriame ateitį?
Prieš kelias dienas vykę rinkimai Moldovoje – išimtis. Tylioji dauguma perlaužė prorusišką kraštutinės dešinės matricą ir pasuko į Vakarus. Esminis lūžis: Rusija praranda savo labiausiai į Vakarus nutolusį anklavą. Klausimas tik – į kokius Vakarus Moldovos piliečiai žygiuos?
Čekijoje – priešingai. Babiš gavo mandatą kartu su kitomis kraštutinės dešinės jėgomis sudaryti daugumą. Gaila, tačiau – nieko naujo. Tai pateikiama kaip „atskirti epizodai atskirose valstybėse“, nenorint matyti realybės – kad tai sisteminis lūžis.
Akis atverianti pamoka ateina iš Jungtinės Karalystės. Farage turi visas galimybes nupūsti abi partijas, kurios dominavo jos naujausioje istorijoje, į paraštes. Jos tai užsitarnavo. Nebegelbsti net elitaristinė vienmandatė vieno turo rinkimų sistema. Jei tu nepabundi iš kliedesio, tave pažadina kliedesys.
Politinis elitas, kuris kažkada mokėjo valdyti pasaulio imperiją, šiandien nesugeba valdyti net nedidelės salos. Vietoj to, kad spręstų pagrindines nepasitenkinimo priežastis – imigraciją ir ekonominį nestabilumą – Starmerio vyriausybė tik dar labiau įtvirtino tas pačias politikos kryptis, kurias daugelis laiko krizės priežastimi.
Europa atsidūrė Tacito spąstuose: kad ir ką bedarytų valdantieji, visa tai didelės visuomenės dalies traktuojama neigiamai. Panašiai dėliojasi ir autokratijose – tik skirtumas tas, kad Vakarų vyriausybės, priešingai nei autoritariniai režimai, negali remtis represijomis siekdamos išlaikyti “tvarką”.
Po Britanijos laukia Prancūzija. Ar ten vėl rasime naują Makroną, kuris išgelbės centro dešinę? Tada – Vokietija. AfD jau nebėra vien nedidelė protesto balsų grupė Rytų Vokietijoje dėl fantominių komunizmo prisiminimų. Tai giliau.
Vilniuje už lango greit skambės Čiurlionio „Jūra“. Negalima lyginti, bet palyginkime. Prieš ketverius metus tai jau buvau išgyvenęs – tik tuomet protestas skambėjo ne su tobulai atliekamu Čiurlioniu, o su pučiamu ragu ir pamirštais Lietuvos himno žodžiais. Kalba ne apie Ignotą, Nemuno aušrą ar prezidentą. Izoliacija turi būti taktika, ne strategija.
Kalba apie neteisingumo jausmą vienoje pusėje ir nenorą girdėti tikrąsias protesto pykčio balsų priežastis. Nes kad „kažkas neveikia” tyliai supranta visi. Vidurinės klasės baimė prarasti ką turi, institucinis smurtas, viešojo sektoriaus nebegebėjimas maskuoti, kad „viskas kontroliuojama”. Lietuvą gelbėja tai, kad protesto veidai, gyvendami Laurų kvartale, apsimeta, jog yra protesto balsas, o kiti turi per mažai intelekto, kad taptų protesto lyderiais.
