Kinijai Europa yra didysis prizas, kuris nulems šaltosios taikos baigtį tarp JAV ir Kinijos XXI amžiuje. Europai kasdien prarandant įtaką, Xi strategijoje mes tampame vis svarbesne stumdoma figūra, todėl vizitas Europoje buvo apie galimybes šias figūras pajudinti.
Šalies viduje Kinija susiduria su struktūriniais ekonominiais iššūkiais. Užsienio prekyboje dideliais tempais prarandamos JAV ir Indijos rinkos, išstumiančios Kinijos prekes ir interesus. Pašonėje JAV kuria QUAD, NATO analogą Azijoje su Japonija, Pietų Korėja, Filipinais. O kas dar besiginkluojantis Taivanas.
Europa Kinijai lieka silpna grandis, kur dar yra galimybė laisviau siekti savo ilgalaikių tikslų. Kaip apsivertė istorija – šalys, pavergusios Kinijos imperiją opijaus karų laikotarpiu, dabar pačios siekia išvengti Kinijos kolonizavimo.
Kinai nėra geri kariai, todėl tris tūkstantmečius išlikti mongolų ir rusų kaimynystėje reikėjo geros strategijos. Jeigu negali nugalėti barbaro (barbarai imperinėje Kinijoje buvo tie, kurie nebuvo paliesti Kinijos kultūros) – skaldyk juos tarpusavyje. Ši skaldymo strategija dabar naudojama prieš Europos barbarus. Jei europiečiai savo žemyną įsivaizduoja kaip ES bloką ir NATO aljansą ir teigiamai susitapatina su šiomis struktūromis, Kinija pirmiausia mato skirtingų šalių, turinčių individualių interesų, rinkinį.
Pastaruoju metu Europos Sąjunga ir Pekinas atsidūrė ant prekybos karo slenksčio. Kinija į Europą eksportuoja tris kartus daugiau nei įsileidžia europietiškų prekių pas save. E. Macronas jau kuris laikas spaudžia Briuselį griežtai elgtis su Kinija dėl pigiais dempinguojamais elektromobiliais užtvindytos rinkos. Atsakydamas Xi pagrasino įvesti muitus konjakui.
Vis garsesni Europoje tampa anksčiau nenorėję su Kinijos komunistais pyktis Sąjungos šalių pramonės atstovai. Tai, ką JAV verslas suprato prieš 10 metų, dabar supranta ir jie – Kinijos politika tampa egzistencine grėsme Europos pramonės išlikimui.
Pagrindinė skirtis, kuria Pekinas žaidžia su barbarais europiečiais yra Vokietijos – Prancūzijos ašies tarpusavio skaldymas. Neseniai Pekine priėmęs Vokietijos kanclerį O. Scholzą, dabar Xi jau pats skrendą pas E. Makroną, leisdamas šiam vaidinti “Jupiterį” ir žaisdamas jo ego.
Pajautęs galimybes tapti nominaliu Europos lyderiu, pastaruoju metu E. Makronas komunikuoja apie karių siuntimą į Ukrainą ir kad Europa turėtų parodyti visam pasauliui, kad „ji nėra JAV šunytis“ ir kad Europa turėtų tapti „puissance d‘équilibre“, ką geriausiai būtų galima išversti kaip balansuojančią galią tarp JAV ir Kinijos.
Xi susitikimų metu piršo žinutę, esą, Europai atsiriboti nuo tariamų Kinijos rizikų yra pavojinga ir kad Kinijos elektromobiliai mažina iškastinio kuro naudojimą. Pekinas mano, kad Europos Sąjunga neatsisakys savo priklausomybių nuo Kinijos, tereikia pasiūlyti paskatų rinkinį, kuris pristabdytų jų polinkį į JAV saugumo srityje.
Tačiau tikroji derybų kaina didesnė. Pekinas supranta, kad norint rungtis su JAV, Kinija turi dominuoti Europoje. Europa tampa geostrateginiu vakuumu, tačiau taip pat ir svarbia šachmatų figūra geopolitinėje lentoje.
Todėl barbarams europiečiams reikia vilioti pasiūlymais. Pekinas žino, kad raktas į Europos geopolitinį likimą slypi Ukrainoje. Pasauliniu Pekino strategijos mastu Rusija yra ne tiek sąjungininkė, kiek įrankis. Todėl dabar Xi laukia, kol abi pusės – rusai ir Vakarų aljansas, įskaitant pačią Ukrainą, – išseks. Pekinas gali priversti užbaigti karą Ukrainoje, kada panorėjęs, žinoma, ne staiga, bet jis turi visus reikiamus svertus Rusijai. Ukraina taip pat neturės kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su Kinijos tarpininkavimu.
Būtent čia atsiranda vietos Vengrijai ir Serbijai. Po Paryžiaus, apsilankydamas šiose dviejose pažeidžiamiausiose žemyno geopolitinėse siūlėse, Xi parodo, kokiu mastu Kinija jau yra šio regiono žaidėja. Serbija ir Vengrija, būdamos Kinijos įtakos inkarais, dėl politinės bei geografiniu požiūriu tinkamos padėties, suteikia Pekinui svertus kontroliuoti Europos pasirinkimo galimybes, susijusias su pokario Ukrainos orientacija ir, jeigu reikia, sulaikant Rusijos ekspansionizmą.
Kovoje dėl Europos svarbiausiu mūšio lauku tampa ne Baltijos šalys ar Šiaurės Europa – bet Juodosios jūros regionas, įskaitant Balkanus ir Vengriją. Pekinas mano, kad, jeigu įsitvirtins šioje erdvėje, jo šansai galiausiai Europą priskirti savo geopolitinei įtakos sferai labai padidės. Tikėtina, kad Pekinas tik laukia tinkamos akimirkos, kad galėtų žengti žingsnį, pradedant diplomatine intervencija į karą Ukrainoje.
