Lietuvos užsienio politika pastaruoju metu sulaukia nemenkos kritikos. Tiesa, vietoje atsakymo į klausimą, kokie šalies užsienio politikos pokyčiai ir kodėl kelia abejonių, išgirsti tik argumentais neparemtą kritiką valdantiesiems. Suprask, konservatoriai viską daro blogai ir, va, kai jau mes būsime valdžioje – darysime kitaip. Kas keisis, žinoma, nutylima.
Karo Ukrainoje kontekste dar labiau stebina, kad visos opozicinės partijos nuo „valstiečių“ iki socialdemokratų užsienio politiką vertina tik ekonominiu aspektu. Toks įstrigimas praėjusiame santykinai taikiame dešimtmetyje ypatingai pavojingas. Akivaizdu, kad net eilė Seimo narių nieko nepasimokė iš dabar visai Europai ir pačiai Vokietijai itin brangiai kainavusio ir kainuojančio draugystės su Putinu eksperimento.
Šalies užsienio politiką susiaurinus iki kai kurių, dažniausiai žemos pridėtinės vertės sektorių ar net konkrečių įmonių galimos ekonominės naudos klausimų, iš akių pametama esminė politikos dedamoji kryptis — Lietuvos saugumas ir jos ateitis.
Patinka tai kam ar ne, Lietuva neturi tokio kozirio, kuris dėl mūsų saugumo bėdų priverstų nerimauti pasaulį ar bent jau didžiąsias politines galias. Kasdien kintančiame ir vis labiau poliariniame pasaulyje mums savimi pasirūpinti teks patiems. O tai reiškia, kad nacionalinis saugumas gali būti garantuotas tik aiškiai atsakius į esminius dabarties klausimus — kurioje barikadų pusėje esame ir norime būti bei kuo galime būti naudingi savo pagrindiniams partneriams.
Pabrėžiu, visada, ir užsienio politika ne išimtis, siekiant rezultato, privalu pagalvoti, kuo galiu būti naudingas potencialiam partneriui. Kita vertus, iki ieškant ekonominės naudos būtina garantuoti šalies saugumą ir jos išlikimą.
Nereikia daug proto, užtenka vien elementarios politinės atsakomybės, kad suprastum, jog pasaulyje, kuriame dominuotų Kinija su Rusija, Lietuvos likimas būtų nepavydėtinas.
Taigi, pirma, iki svarstymo apie to ar kito užsienio politikos pokyčio prasmę, privalu kalbėti ne apie ekonominius, o apie nacionalinio saugumo momentus.
Lietuvos esminis interesas dabar yra išsaugoti esamą pasaulį, kur tarptautinių santykių taisykles (vis dar) nustato Vakarų galybės. Galime tik didžiuotis, kad mes su Vakarais sėdime prie vieno stalo, o pastaruoju metu tarptautinėje erdvėje vis geriau girdimi bei plačiai vertinami. Tai demonstruoja labai dažni šalies užsienio reikalų ministro bei premjerės komentarai ir interviu įtakingiausioje politinėje ir ekonominėje pasaulio žiniasklaidoje.
Tai pabrėžiu tik todėl, kad klausantis oponentų atrodo vėl pasineri į laiką tiksliai atspindėtą Norberto Černiausko „Paskutinės Lietuvos vasaros“ puslapiuose. Ir tuomet, 1940 metų birželio pirmomis savaitėmis, kai Hitleris su Stalinu jau stovėjo už Lietuvos durų, šalies visuomenė svarstė, kaip rudenį švęs jubiliejus bei azartiškai gliaudė „esminius“ klausimus, tarkime, ar santuoka, sudaryta anapus Bažnyčios yra galima, ar tai velnio išmislas. Istorija gali kartotis, ir kartotis labai panašiai, tad ir dabar ji testuoja, kiek mes pasiruošę matyti ir imtis priemonių, kad ji nepasikartotų.
Vėl nepatekti į tragišką padėtį galime tik pasitelkę protą ir lyderystę. Sėdėti kampe, kaip pastaruosius bene 15 metų darė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, mes nebeturime laiko.
Ką nutyli kritikai, tarkime, itin energingai svarstomu Taivano klausimu? Jie nesugeba pamatyti, kad tai ne tiek ekonominis, kiek labai svarbus saugumo klausimas.
Siekdami didesnio JAV įsitraukimo į Lietuvos saugumo erdvę, mes privalome remti tuos žaidėjus, kurie svarbūs Jungtinėms Valstijoms. Koketuodami su Kinija ir pamiršdami Taivaną, kuris Amerikai išskirtinai svarbus ir strategiškai, ir ekonomiškai, mes kaišiotume pagalius į ratus tam, kuris gali mus ginti. Tai net viešai Seime dar „valstiečių“ Vyriausybei aiškiai sakė ir JAV Saugumo departamento ekspertai.
Pabrėžiu, Jungtinės Valstijos neprivalo žaisti pagal Lietuvos taisykles. Jos turi savo interesus. „Valstiečiams“, darbiečiams ar socialdemokratams gal ir sunku suprasti, bet Lietuva nėra pasaulio bamba, net jeigu ji Europos centras, o politika ne vien rajono kelių tiesimas.
Kita vertus, kalbant apie ekonominę Lietuvos pastarųjų metų užsienio politikos kryptį, garbingi politikai irgi privalėtų matyti platesnį kontekstą. Dabar itin dažnai tiesiog gėda klausyti kai kurių Turkijoje graikinius riešutus auginančių kairiųjų ar žemę ariančių viso ko žinovų raudų kiek dėl Taivano prarado Lietuvos ūkis. Skaičių jie, žinoma, nemini. Atrodo, kad Lietuvos biudžeto skaičiai jiems nepalyginamai mažiau svarbūs už tuos, kurie nusėda jų banko sąskaitose, beje, ir nusėda tik todėl, kad jie gyvena Europos Sąjungoje, į kurią šalį atvedė toliaregiška užsienio politika.
Pastarasis konkretus tokio siauro oponentų mąstymo pavyzdys — jų kalbos apie Vokietijos pergalę lustų kare. Taip jau sutapo, kad tą pačią dieną Lietuvos aukštųjų technologijų įmonių grupė „Teltonika“ Vilniuje gavo leidimus pradėti puslaidininkių gamybos centro statybas, o taivaniečių TSMC paskelbė apie savo puslaidininkių fabriko statybas Vokietijoje. Oponentai, tarp jų ir buvęs Sauliaus Skvernelio Vyriausybės patarėjas, kuris, bent jau galima būtų tikėtis, privalėtų suvokti, ką kalba, pradėjo aiškinti, kad Lietuvos sprendimas, jo nuomone, „netinkamai“ pavadinti taivaniečių atstovybę Vilniuje, buvo beprasmis: mes buvom geri, bet mums neapmokėjo.
Jeigu oponentai nežino visų klausimo aplinkybių, tai blogai. Nežinai — nekalbi. Jeigu jie tas aplinkybes žino, bet nutyli — dar blogiau. Tai reiškia, jie atvirai meluoja Lietuvos žmonėms.
„Teltonikos“ ir TSMC statybų Vokietijoje istorijos panašios tik iš pirmo žvilgsnio. Gebant matyti kontekstą, akivaizdu, kad tai visiškai skirtingi dalykai. Lietuvos įmonė taivaniečių technologijas gavo kaip dovaną, beje, tai pirmas atvejis, kai Taivanas pasidalino savo puslaidininkių technologijoms už salos ribų. Kai „Teltonikos“ fabrikai, kuriuose bus tūkstančiai gerai apmokamų darbo vietų, pradės veikti, jie kasmet sukurs apie 5 proc. Lietuvos BVP, o vien gaminių eksportas generuos 9–10 mlrd. eurų. „Teltonikos“ prezidentas aiškiai pasakė: „Gavome vištą, dedančią auksinius kiaušinius“. Ir tai tik dalis iš bendro Taivano investicijų paketo, jau nekalbant apie 1,2 mlrd. eurų, kuriuos Taivanas skyrė bendriems šalių projektams vystyti.
Vokietijoje situacija iš esmės kitokia. Vien taivaniečių parašas Vokietijai kainavo 5 mlrd. eurų, ir tai neįvertinus milijardinių vietos investicijų regione, kur bus statomas fabrikas. Derybos dėl to fabriko užtrūko 5 metus, o pats regionas tokio technologinio lygio investicijai ruošėsi 33 metus.
Kai „Teltonikos“ fabrikai, kuriuose bus tūkstančiai gerai apmokamų darbo vietų, pradės veikti, jie kasmet sukurs apie 5 proc. Lietuvos BVP, o vien gaminių eksportas generuos 9–10 mlrd. eurų. „Teltonikos“ prezidentas aiškiai pasakė: „Gavome vištą, dedančią auksinius kiaušinius“. Ir tai tik dalis iš bendro Taivano investicijų paketo, jau nekalbant apie 1,2 mlrd. eurų, kuriuos Taivanas skyrė bendriems šalių projektams vystyti.
Žinoma, Taivanas irgi supranta, kaip panaši investicija neišvengiamai keičia ir Vokietijos požiūrį į Kinijos – Taivano santykius. Akivaizdu, kad jau artimiausiu metu girdėsime vis šiltesnes Briuselio žinutes Taivanui.
Deja, bet diskusijų dėl šalies užsienio politikos lygis neįtikimai žemas ir labai neatsakingas. Tarkime, visą kritiką vadinamuoju Taivano klausimu, išsemia elementarus oponentų, kurie nesugeba pasiūlyti jokios rimtesnės alternatyvos, pavydas. Visa, ką girdime, gali būti sutraukta į du žodžius: „kalti konservatoriai“.
Kas prisimenate kokią nors rišlią šalies ateities viziją iš Vilijos Blinkevičiūtės, Sauliaus Skvernelio ar Ramūno Karbauskio lūpų? Tokių nėra, nes visa jų politika – tai kritika tų, kurie mato plačiau ir veikia.
Deja, bet dabartinė opozicija — savotiški mėnuliai, kurie patys nešviečia, o tik atspindi saulę. Visa, ką geba ši opozicija, tėra konservatorių sprendimų refleksija. Nieko daugiau jiems neduota.
Neatsitiktinai dabar Lietuvos užsienio politiką Taivano klausimu kritikuoja tie patys žmonės, kurie, likus trims dienoms iki karo Ukrainoje ir putinui jau pasakius savo puolimo kalbą, vis dar aiškino, kad konservatoriai — „karo partija“, kuri kalbėdama apie grėsmes bando pateisinti savo nesėkmes. Žinoma, kokios konkrečiai nesėkmės turėtos galvoje, nepatikslinta.
Komiška tai, kad gavę valdžią, jie nekeičia to, ką darė jų taip energingai kritikuoti konservatoriai. Konkretus pavyzdys — isteriškai šaukę, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žlugdo šalį, 2012 metai gavę valdžią socialdemokratai nieko nepakeitė, ir net priešingai, ėmėsi dar griežtesnių žingsnių, tarkime, priėmė naują itin liberalų Darbo kodeksą.
Visa, ką jie geba, tai naudotis kitų darbo vaisiais.
O dabar pabandykite pagalvoti, kas atsitiktų, jei pabėgėlių krizę ar karo Ukrainoje iššūkius tektų spręsti opozicijai? Lietuva tiesiog nebeturi prabangos leisti sau būti intelektualine pelke, į kurią šalį tempia tokie žmonės. Lietuvai reikia žinių ir lyderystės, o ne tuščios pavydo kritikos. Lietuva bręsta, su ja, tikiu, užges ir politinių mėnulių „šviesa“.
