Vienas iš rinkimų džiaugsmų – mūsų viešos erdvės didelės dalies blėnių susidūrimas su realybe.
Vaitkus, Orlauskas, Puidokas, Puteikis, Širinskienė, Vasiliauskas, Savickas ir visa kita plejada avendžerių personažų, paskutinius 4 metus prakalbėję tautos vardu, tautos jie buvo nugrūsti į nebūtį, o kai kurie pateko tik per sąrašus. Ne tik todėl, kad balsus pasidalino daug partijų, ar kad protesto balsus pasivogė cinikas melagis Žemaitaitis.
Matydami like‘us, pasidalinimus ir peržiūras socialiniuose, mūsų paraleliniai įtikėjo, kad tai ir yra politinė galia, kuri nuneš juos į Seimą. Tačiau jie nesuprato socialinių tinklų veikimo principo – tai tik nedidelio burbulo efektas, ne visuomenės atspindys. Už paralelinių burbulo egzistuoja ir kita realybė, kurioje jie nepriimtini.
Juos atmetė tylioji dauguma. Tylioji dauguma domisi, žiūri, stebi. Jiems gali būti įdomu, tačiau jie turi savisaugos instinktą – jie nenori šiems personažams patikėti savo mokamų mokesčių, ekonominės politikos, saugumo ar ES klausimų.
Paraleliniams dabar reikia laiko persirikiuoti, pamirštant skaudžią realybę. Tačiau jau greit vėl iš jų išgirsime apie naujus žygius gelbėjant Tautą.
Paradoksas, kad visi jie suinteresuoti, kad Vyriausybę sudarytų TS-LKD, nes intelektualiai jie nepajėgūs klausytojui siūlyti alternatyvių sprendimų, todėl visa, ką jie gali mesti į eterį, yra sakyti, kad reikia kitaip nei TS-LKD. Vilija, Skvernelis ar Karbauskio kritika tiesiog negeneruos tokių peržiūrų, kaip kritika TS-LKD.
Tačiau paraleliniai yra pasekmė. Problema šiuo atveju yra protesto balsai.
Mums visiems reikia realios programos protesto elektoratui.
Protesto elektoratas yra pykčio ir emocijos elektoratas. Šis pyktis gimsta iš bejėgystės jausmo dėl per sparčios pasaulio, socialinių klausimų ir technologijų kaitos. Pasaulis tampa nebekontroliuojamas, problemos per didelės išspręsti, o neapykanta per gili, kad būtų galima išgydyti.
Šis spartėjantis ir vis labiau besikeičiantis pasaulis visada turi laimėtojus ir pralaimėjusius. Pralaimėjusius ne blogąja prasme – šiandieninių pokyčių pagreitis nėra natūralus istorinėje perspektyvoje.
Todėl visuomenės daliai, kuri geba ir spėja, privalo ištiesti ranką likusiems. Išeinant susitikti su žmonėmis Šeimų marše; per mokesčių sistemos teisingesnį sutvarkymą, kuris šiandien skirtas „nugalėtojams“; viešoje erdvėje mažinant nežinojimo savo nežinojimo ribų, kuo naudojasi visi paraleliniai.
Jeigu to nebus padaryta per artimiausius kelis metus, sekantys rinkimai bus kitokie. Jų balsų gali ir nebepavogti sekantis, meluojantis cinikas Žemaitaitis. Nes jų pyktis bus toks, kad sekantis gelbėtojas turės iš tiesų būti Če Gevara.
