2020 metai katalikiškame pasaulyje buvo pažymėti ne tik koronos krize. Šių metų gegužę, koronos krizės įkarštyje, popiežius Pranciškus paskelbė „Laudato si“ („Būk pagarbintas“)“ metus, taip paminėdamas enciklikos apie „rūpinimąsi bendrais namais“ penkmetį ir atkreipdamas dėmesį, kad ši yra aktuali kaip niekad. Kitaip tariant, popiežius apibrėžė savąsias „žaliojo kurso“ gaires.
Viešojoje erdvėje apie žaliąjį kursą daugiausia kalbama iš techninės ar rinkodarinės pusės, kurią nėra sunku paaiškinti „paprastam vartotojui“ — svarstomi atsinaujinantieji energijos šaltiniai, nukirstų medžių skaičiai, CO2 emisija, atliekų rūšiavimas ir t. t. Popiežius savo enciklikoje kviečia žvelgti giliau. Kaip žuvis pūva nuo galvos, taip ir daugelis mūsų ekonominių ir ekologinių problemų prasideda nuo požiūrio ir nuo mūsų visų santykių visuomenėje.
Popiežius primena — ekologijos objektas yra ne tik gamta, bet ir vargšai: „Norint surasti kokios nors vietovės užterštumo priežastis, analizuotina, kaip funkcionuoja visuomenė bei jos ekonomika, kaip ji elgiasi, kaip supranta tikrovę. Yra ne dvi atskiros krizės, viena ekologinė, o kita socialinė, bet viena sudėtinga socialinė–ekologinė krizė“ („Laudato si“, 139).
Taikliau nepasakysi. Gamtos išnaudojimas negalvojant apie pasekmes vadovaujasi ta pačia logika kaip ir žmonių išnaudojimas. Ekologija yra ne tik racionalus išteklių naudojimas, bet ir teisingas tų išteklių paskirstymas, taip pat rūpestis, kad klimato kaitos ar epidemijų pasekmės neužgultų didžia dalimi tų, kurie ir taip vos suduria galą su galu. Kiekviena ekonominė revoliucija, kiekvienas proveržis finansų ar socialinėje srityje tuo pačiu gimdo dažnai nematomą ir ilgalaikę nelygybę.
Popiežius ypač pabrėžia vieną pamatinių katalikiškojo socialinio mokymo teiginių, kad rūpintis neturtingaisiais — tai ne šalpa ar lėšų švaistymas. Tai yra teisingumas. Gamtiniai ištekliai, kultūros bei mokslo pasiekimai priklauso visiems žmonėms, ne tik turintiesiems ir galingiesiems, kurie sugeba geriausiai pasinaudoti dabartinio pasaulio teikiamais pranašumais ar esamomis institucijomis.
Pranciškus kviečia liautis tikėti laisvąją rinką tvarkančios „nematomos rankos“ magija ir suvokti, kad būtinas sąmoningas ir kryptingas veikimas kuriant ekologines ir socialines sąlygas žmoniškai gyventi: „Jei visa yra susiję, tuomet aplinkai ir žmogaus gyvenimo kokybei atsiliepia ir visuomenės institucijų sveikata: Kiekvienas pilietinio solidarumo ir draugystės pažeidimas daro žalą aplinkai“ („Laudato si“, 142).
Kad būtų įmanoma tokia visuotinė socialinė ekologija, būtina atgaivinti politiką. Popiežius įsitikinęs, kad politika neturėtų būti besąlygiškai pavaldi ekonomikai ar technokratijai, kuri mato tik našumą. Todėl jis kalba ne tik apie ekologinį atsivertimą, bet ir apie pilietinę ir politinę meilę. Juk žaliasis kursas negali būti tik atskirų individų sąmoningumo ir pastangų reikalas. Be institucijų reformos, nieko nebus.
Lietuvoje, kaip, beje, ir visame pasaulyje, gajus naratyvas, jog politika — tai purvas, jog politikai, einantys į rinkimus, galvoja tik apie „lovį“. Užtenka paskaityti komentarus socialiniuose tinkluose. Vis dėlto nesąžiningų politikų per savo buvimą politikoje mačiau daug mažiau nei būtų galima pagalvoti. Tačiau tokios nuostatos, gimdydamos nepasitikėjimą institucijomis, apakina žmones, uždaro juos netikėjime, atima norą patiems dalyvauti politikoje ar rinkti žmones, kurie iš tikrųjų atstovautų jų interesams.
Kitoje savo enciklikoje, šių metų spalio pradžioje pasirodžiusioje „Fratelli tutti“ („Visi esame broliai“), Pranciškus įspėja, kad sėti neviltį ir skatinti nuolatinį nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą yra tiesiog taktika, kurios kai kurios grupės griebiasi dėl savo savanaudiškų interesų, ir neretai, deja, tai daro besidangstydamos vertybių gynimu. Šios tendencijos įgauna tokį mąstą, kad tampa atskira politikos tėkme ir ideologija savaime. Be konkretaus turinio ir su vieninteliu tikslu — griauti ir sėti nepasitikėjimą.
Politika mums būtina, nes, be jos, nėra nei reikiamų institucijų, nei taikos ir saugumo. Be jos, neįmanomas platesnis veikimas. Popiežius primena, kad atskiras asmuo gali padėti kitam epizodiškai, bet kai reikia sukurti teisingą ekonominę ir socialinę aplinką, suteikti visuomenei struktūrą, spręsti klimato kaitos problemas, būtina veikti kartu su kitais. Galima, pavyzdžiui, per kasmetinę maisto banko akciją paaukoti porą pakelių makaronų skurstantiesiems ir, įtikėjus savo gerumu, nuraminti sąžinę. Bet kas, jei ne politikai, gali iš esmės imtis klausimo, kodėl valstybėje, priklausančioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), kas penktas žmogus yra atsidūręs ties skurdo riba? Ir tas, kas šito imasi, „įžengia į didesnės meilės lauką — politinės meilės“ („Fratelli tutti“, 180).
Užsidaryti savo burbule, klausytis savo paties monologo „aido kambary“ ar socialiniuose tinkluose ir žiūrėti į kitus kaip į priešus — tai ne išeitis. Pranciškus kviečia į socialinę draugystę: išmokti gerbti ir vertinti vienas kitą, branginti kiekvieną, kad ir koks jis būtų, atrasti, kad iš tikrųjų mes turime daug bendrų interesų ir galime veikti išvien.
Kas, jeigu ne 2020 metai, yra geriausia to iliustracija.
To ir lieka palinkėti vienas kitam.
