Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidente Gitanai Nausėda, dėkoju Jums už atsakymą, nors ir netiesiogiai išsakytą, į mano keliamą Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimą.
Prieš pateikdamas konkrečius teisinius ir politinius argumentus, noriu pabrėžti, jog problema, priešingai nei viešai akcentavote, nėra rotacija. Juolab klausimas nėra vienasmeniu prezidento sprendiniu perleisti Lietuvos suverenias teises kitos šalies ministrų kabineto vadovui.
Jūs ir Jūsų patarėjai mėginate išsemti atstovavimo klausimą šiais išvestiniais argumentais, tačiau atrodo, jog iš dėmesio lauko išsprūsta esminga aplinkybė, kad nusistovėjusi tvarka neatitinka nei Lietuvos teisinės sąrangos, nei šalies nacionalinių interesų.
Vertindami atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimą, turime skirti teisinį ir politinį aspektus.
„Lietuvos Respublikos Konstituciniame akte dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ prezidento vaidmuo Europos Sąjungos kompetencijos klausimais jokia forma nėra numatytas. Visi klausimai, susiję su Europos Sąjungos problematika, yra priskirti Seimo ir Vyriausybės kompetencijai.
Toks vaidmuo Prezidento institucijai nenumatytas ir Seimo statute, kurio 180 straipsnio 9 dalyje aiškiai sakoma, jog Seimo nuomonė dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir kitus Sąjungos dokumentus yra referuojama Ministrui Pirmininkui, vykstančiam į Europos Vadovų Tarybos posėdį.
Analogiškai, Statuto 180 straipsnio 17 dalis aiškiai nurodo, jog Seimui būtent „Ministras Pirmininkas <…> po dalyvavimo Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose ataskaitas pateikia žodžiu ir raštu.“
Europos Sąjungos klausimų kontekste Prezidento institucija minima tik žemesnio lygio teisiniame akte – Vyriausybės nutarime „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“, kuriame Vyriausybė, besirengdama Europos Vadovų Tarybai, įpareigojama derinti šalies pozicijas su Prezidento institucija.
Remiantis šalies teisine doktrina, galima konstatuoti, jog prezidento dalyvavimas Europos Vadovų Taryboje yra neteisiniu pagrindu susiklosčiusios žalingos praktikos pavyzdys. Panašios praktikos, kai valdžia dalijamasi ne teisiniu keliu, o tiesiog „susitarus“ aukštuose kabinetuose, lygintinos su „bajoriška“ , o ne su šiuolaikine teise.
Kita vertus, būtina kalbėti ir apie tai, jog teisinis Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje reguliavimas priimtas neatsitiktinai. Tiek pagal savo veikimo pobūdį, tiek pagal teisės raidę Europos Sąjunga nėra klasikinis užsienio politikos subjektas, kurį būtų galima priskirti tarptautinėms organizacijoms. Sąjungai perdavėme daug savo kompetencijų, jos teisės aktai yra tiesiogiai taikomi bei turi viršenybę mūsų įstatymų atžvilgiu.
Antras ir ne mažiau svarbus yra politinis klausimo aspektas.
Europos Sąjungos teisėkūros procese ypatingas vaidmuo tenka europinėms politinių partijų šeimoms. Būtent didžiosios politinių partijų šeimos tarprinkiminiu laikotarpiu derybų būdu formuoja europinę klausimų darbotvarkę ir ieško galimų sprendimo kelių. Tokį pat išskirtinai svarbų vaidmenį jos atlieka ir Europos Vadovų Taryboje.
Šis politinis aspektas Lietuvoje kol kas sunkiai suprantamas ir menkai artikuliuojamas, nors atstovavimo klausimo atžvilgiu yra esminis.
Europos Vadovų Taryboje susitikę partijų, kurios laimėjo rinkimus valstybėse narėse, lyderiai – ministrai pirmininkai klausimus sprendžia politinių partijų šeimų pagalba. Būtent tai ministrams pirmininkams suteikia galimybę koordinuoti bendrą veikimą, kuris šioms valstybėms narėms padeda spręsti kylančius klausimus.
Akivaizdu, jog nepartinis prezidentas to daryti negali. Europos Vadovų Taryboje nepartiškumas riboja prezidento galias visapusiškai ir nuosekliai atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams, derėtis ir laimėti politinius žaidimus.
Tokio politinio neįgalumo pavyzdžiu galima laikyti ir buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės situaciją. Kadangi ji nepriklausė jokiai europinei politinei šeimai, tai, baigusi kadenciją, vargu ar galėjo tikėtis aukšto posto Europos Sąjungos institucijose, kuris būtų užtikrinęs didesnį Lietuvos vaidmenį Sąjungos vadovybėje. O įtaka Europos Sąjungoje yra esmingas mūsų šalies nacionalinis interesas.
Vertindamas susiklosčiusią neteisinę ir šalies nacionalinių interesų neatitinkančią dabartinę situaciją, Seimui teiksiu teisės aktų projektus, kuriuose būtų aiškiai reglamentuota Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje tvarka.
Planuoju siūlyti, kad į Europos Vadovų Tarybą vyktų Seimo rinkimus laimėjusios ir koaliciją suformavusios partijos deleguotas ministras pirmininkas. Jį, esant sutarimui, galėtų pavaduoti šalies prezidentas. Tokiu atveju prezidentas turėtų veikti laikydamasis Seimo ir Vyriausybės suteikto mandato rėmų.
Toks reglamentavimas išspręstų esamą keblią situaciją ir panaikintų pilkąją teisinę zoną. Tuo pačiu būtų užkirstas kelias spekuliacijoms, jog klausimas keliamas dėl konkrečios šios dienos situacijos ar konkrečių personalijų.
Apgailestautina, jog toks Lietuvos politinei sąrangai svarbus klausimas iki šiol nebuvo sulaukęs deramo visuomenės dėmesio. Karšti debatai kitose valstybėse narėse — Lenkijoje, Suomijoje ar Rumunijoje, kur vienu ar kitu metu buvo susiklosčiusios panašios situacijos, tik dar labiau išryškina šio klausimo reikšmę.
Valstybė privalo siekti, kad būtų laikomasi aiškių politinių žaidimo taisyklių: būtent tai ir skiria liberalias demokratijas nuo autoritarinių režimų.
Su pagarba,
Matas Maldeikis
