Tai, ką Putinas daro siųsdamas dronus ir lėktuvus į NATO teritoriją, yra mėginimas įkalti mums į galvą mintį, kad NATO iš tiesų neegzistuoja.
Šimtąjį kartą kartoju: NATO pirmiausia yra politinė organizacija; karine ji tampa tik po politinių sprendimų. Sprendimų ten nepriima generolai, braižantys planus — juos priima politikai. Todėl Rusijai nereikia kariauti su mumis konvencinėmis priemonėmis — pakanka parodyti, kad politikai nesugeba veikti kartu.
Putinas testuoja ne NATO generolus ar atgrasymo algoritmus — jis testuoja politikus. Daugelį jų jis puikiai pažįsta, todėl neabejoja jų valios stoka: drąsūs jie tik ritualiniuose susitikimuose, bet nepriima sprendimų, kuriems reikalinga tikra politinė valia. Jei NATO neveikia politiniame lygyje, ją galime laikyti neveikiančia.
Saugumo garantijos kitoms šalims ir idėja, kad gynyba yra kolektyvinis instrumentas yra dabar mėgstamas kritikuoti „leftizmo“ mentaliteto rudimentas. Ten, kur link judame — Europoje stiprėja kraštutinė dešinė, o JAV vis labiau ryškėja MAGA-politika; tai nebus apie kitų saugumą.
Jeigu kalbame apie grėsmę mūsų saugumui: egzistencinis iššūkis yra Rytuose, bet problema — Vakaruose. Europa ir JAV vis labiau balsuoja už partijas, deklaruojančias „mano valstybė pirmiausia“.
Tai, kas vyksta, yra Rusijos pradėtas kognityvinis karas, siekiantis palaužti politikų ir visuomenės valią veikti. Kremlius supranta, kur link juda Vakarų politika, ir tai jam patinka — todėl jis drąsiai testuoja ribas. Ir testuos toliau, kol pajaus kad politiniame lygyje NATO nebėra, o Centrinės Europos lyderiai važinėja indulgecijos į Maskvą – kaip dabar Orbanas.
