Lietuva, kaip ir visas likęs pasaulis, susiduria su viruso ir medicinos vadybos krizėmis, neturinčiomis precedento mūsų laikais. Prieš tai buvusi valdžia, nesugebėjusi susidoroti su šiomis krizėmis, buvo priversta pasitraukti. Dabartiniai jų pamokymai naujam sveikatos apsaugos ministrui kelia šypsenas.
Tačiau šypsenų negali kelti šalies prezidento Gitanos Nausėdos šiomis dienomis užsibrėžtas tikslas iki Valstybės dienos, švenčiamos liepos 6–ąją, pasiekti, kad Lietuva įgytų kolektyvinį imunitetą. Tai nėra prezidento strategija, turinti padėti šaliai kovoti su krize, — tai kerštingas lūkestis, jog šalies Vyriausybė, ypač sveikatos apsaugo ministras, o tuo pačiu ir Ingridos Šimonytės Vyriausybė patirs nesėkmę.
Tokie Nausėdos viražai tiems, kas yra bent kiek susipažinęs su ES reikalų peripetijomis, atrodo esantys nekompetentingi.
Po Europos Vadovų Tarybos posėdžio, kuriame ES lyderiai tarėsi dėl vakcinų, Lietuvos prezidentas pareiškė gavęs Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen patikinimą, jog Lietuva iki vasaros galės paskiepyti apie 70 proc. suaugusiųjų šalies gyventojų. Šis ambicingas skaičius nepasikeitė ir po to, kai vakcinų gamintojai „AstraZeneca“ bei „Pfizer–BioNTech“ paskelbė negalėsiantys įvykdyti savo kontraktinių įsipareigojimų dėl numatyto vakcinų kiekio pateikimo ES rinkai.
Iš kur apskritai tas skaičius dabar atsirado ir kodėl prezidentas jį bando kelti kaip savo tikslą?
Pastarąsias tris savaites didieji farmacijos gigantai pradėjo vienašališkai skelbti pranešimus, jog mažina vakcinų tiekimus ES šalims narėms.
Reaguodamos į tai, ES šalys, įskaitant ir ypač aktyviai šiuo klausimu besireiškiančią Lietuvą, ėmė smarkiai spausti Europos Komisiją, kad ši nedelsdama imtųsi veiksmų prieš farmacijos milžinus, siekdama priversti juos atkurti tiekimus. Juk būtent Europos Komisija finansiškai prisidėjo prie vakcinų sukūrimo, o paskui ES valstybių vardu derėjosi su farmacijos kompanijomis ir rengė išankstinius vakcinų tiekimo sandorius.
Todėl visiškai suprantama, jog ES bloko šalys ne tik reikalauja atsakomybės iš Komisijos, bet ir siekia išsireikalauti sutartų vakcinų kiekių iš farmacininkų, kuriems galbūt kyla pagunda daugiau užsidirbti, parduodant vakcinas už ES ribų.
Reaguodama į vis didėjantį spaudimą ir nepasitenkinimą, Komisija gudriai nusuko kalbą nuo vakcinų kiekių, kurie turėtų būti pristatyti pirmąjį šių metų ketvirtį, link ilgalaikių paties vakcinavimo proceso detalių. Kitaip tariant, permetė šią problemą valstybių narių Vyriausybėms.
Sveikatos apsaugos ministerija yra paskelbusi, kad jei vakcinos bus pristatomos reikiamais kiekiais, tai 66 skiepijimo centrai jau šiandien yra pasirengę paskiepyti tiek asmenų, kiek numatyta.
Iššūkis šiomis savaitėmis pirmiausia tenka vakcinų gamintojams, o ne mūsų Vyriausybei, — juk pagal skiepijimo nuo COVID–19 tempus Lietuva patenka į pirmąjį ES penketuką.
Tuo tarpu Nausėda, kuris arba nesusigaudo šiose peripetijose, arba nori atsakomybę permesti sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, irgi ėmėsi pūsti į Europos Komisijos dūdelę, užuot kartu su Lietuvos Vyriausybe siekęs spausti šią ES vykdomąją instituciją.
Toks šalies vadovo ir jo komandos elgesys, neatitinkantis Lietuvos interesų, gali vėl paskatinti sugrįžti prie šiuo metu kol kas neeskaluojamo klausimo, tačiau konstitucinio lygio klausimo – kas iš tikrųjų turėtų atstovauti šaliai Europos Vadovų Taryboje — prezidentas Nausėda ar premjerė Šimonytė?
Negi mes vis dar gyvename iliuzijomis, kad ES reikalai — tai užsienio politika? Ir čia kyla naturalus klausimas, ar prezidentas neviršija savo įgaliojimų ir Konstitucijos apibrėžtos kompetencijos, kai sprendžia klausimus EVT, kurie apima ne užsienio ir saugumo politikos sritį, bet pavyzdžiui vakcinavimą, finansus, ekonomiką ar energetiką?
Juk absoliuti dauguma kitų EVT dalyvių — šalių premjerai. Nes dauguma klausimų nagrinėjamų EVT – taipogi Sąjungos narių vidaus klausimai.
Kol EVT darbotvarkėje vyravo užsienio politika, Nausėdos dalyvavimas joje didesnių klausimų nekėlė.
Bet šiandien, kai EVT sprendžia vakcinavimo klausimus, o prezidentas arba juose nesusigaudo arba išnaudoja smulkmeniškam sąskaitų suvedinėjimui su Dulkiu, neabejoju, kad nemažai daliai Seimo Europos reikalų komiteto narių, kurie brėžia Lietuvos europinių pozicijų gaires, jau pradeda kilti antakiai.
Atėjus liepos 6–ajai, kai bus minima Valstybės diena, prezidentas juk nesikreips į Europos Komisijos vadovę su klausimu, kodėl ES neužtikrino reikiamo vakcinų skaičiaus.
Mūsų konstitucinė sąranga lemia, kad siekdamas demonstruoti lyderystę ir „aktyvumą“ visuomenės akyse, prezidentas automatiškai turi tapti opozicija šalies Vyriausybei.
Toks žingsnis neišvengiamai ir bus žengtas Valstybės dienos proga. Kol kas dar neparašyta prezidento kalba šią šventinę dieną bus nukreipta į kritiką Vyriausybei. „Kodėl Dulkys dar neužtikrino kolektyvinio šalies imuniteto nuo COVID?“ — piktinsis Nausėda.
Tikiuosi, kad klystu.
Tačiau jei prezidentas ir toliau elgsis neprezidentiškai, tai ar tikrai Vyriausybė ir Lietuvos politinė bendruomenė turės ir toliau leisti jam užimti vietą prie EVT stalo, kuri pagal Konstituciją jam nepriklauso?
