Praeitą savaitę feisbuko burbule šurmulį sukėlusi prezidento vyriausiojo patarėjo ir Celofano susitikimas Daukanto aikštėje turi daug gilesnes priežastis nei vien išėjimas pabendrauti su tauta. Turi ji ir savo kainą – 790 milijonų per metus.
Bet pradėkime nuo pradžių.
Mūsų akyse gimsta nauja politinė fronto linija – revoliucija prieš laisvą visuomenę. Tokios revoliucijos šauklius turėjome ir ankščiau, netgi prezidento institucijoje, tačiau jos atsvara visada būdavo kitos šalies institucijos.
Dabar tokios revoliucijos galimybė yra kur kas didesnė tiek dėl prezidento asmeninių kompleksų bei politinio žaidimo taisyklių nepaisymo, tiek dėl to, jog Seime nėra stipraus liberaliosios demokratijos palaikymo, tiek dėl silpnos, ypač regioninės, žiniasklaidos.
Lietuvai ir šalies politiniam elitui pasisekė, kad jėgos, oponuojančios jiems, tėra maksimaliečiai, gražuliai, orlauskai, tomkai, puidokai, furmos, celofanai, krivickai ir panašūs personažai. Apie tokius oponentus galima tik pasvajoti.
Realios politinės platformos jie neturi, o kopijuoja nacionalizmo, konservatizmo, populizmo ir socializmo kokteilį iš Putino vertikalės Rusijoje, prisidengdami Trumpo siūlytais simboliais. Rėkdami apie leftistus, jie skolinasi socialistų šūkius apie kovą už „paprastą žmogų“, kurį engia kapitalistai globalistai.
Antisemitizmas čia yra dangstomas bendru Sorošo paveikslu, o antieuropietiškumas, suprantant Europos Sąjungos palaikymo lygį visuomenėje, – nepasitenkinimu „Briuselio brukamomis žmogaus teisėmis“.
Jeigu tik toks būtų iššūkis mūsų liberaliajai demokratijai, tai iššūkių neturėtume. Tačiau prie Seimo baudžiantis statyti kartuves, išryškėja institucijų, turinčių subalansuoti politinę galią ir stabdyti kėsinimąsi į laisvą visuomenę, erozija.
Žmogus, esantis prezidento rūmuose, pasiklydo tarp savo kompleksų bei baimių ir nebesupranta, kokios yra šalies vadovo funkcijos. Jis nesugeba, o dabar jau ir nebenori, būti stabilizuojančia jėga, stovinčia Konstitucijos sargyboje.
Neapsigaukime dėl Seimo daugumos, palaikančios liberalias vertybes, skaitlingumo. Ką jau kalbėti apie partijų atstovus, kurie nė neslepia savo nemeilės demokratinėms vertybėms ir žmogaus teisėms. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ar įstatymai dėl partnerystės nėra problema savaime — tai tiesiog orientyrai, rodantys, kur link judame.
Jeigu ši Seimo dauguma kristų, ją pakeistų jėgos, siekiančios ne judėjimo Vakarų vertybių ir standartų kryptimi, o vertikalės ir stagnacijos, vedančios mus Vengrijos veikimo modelio link. Tuo atveju revoliucija prieš laisvą visuomenę įvyktų nepastebimai ir greičiau nei būtų galima pagalvoti.
Policija tuo metu, trolinama celofanų, pagal politinį užsakymą pusę metų tiria menininko vaizdo performansą, vykusį prieš 20 metų.
Visa tai — erozijos ženklai.
Tuo pat metu esama dar vienos, viešoje erdvėje mažiau matomos fronto linijos, kurioje laisvė kurti gerovės valstybę susiduria su korupcija ir stagnacija.
Mokesčių pertvarkos grupė, siekianti palaipsniui sutvarkyti vadinamąjį „gyvulių ūkį“ – ilgus dešimtmečius privilegijuotų verslo grupių – stambių ūkininkų, praktiškai mokesčių vis dar išvengiančių lengvatinio apmokestinimo zonų, tarkime, verslo liudijimų ar individualios veiklos – ؙsamdomų darbuotojų pusę link, irgi sulaukia labai agresyvaus pasipriešinimo.
Pirmąkart per mūsų istoriją lobistinės asociacijos nebegali atidarinėti durų kojomis. Iš inercijos jos vis dar bando joti ant įprasto arkliuko ir abstrakčiai kalbėti apie verslo poreikius, kuriuos visi be diskusijų privalo priimti, tačiau susiduria su Finansų ministerijos pateikiamais skaičiais bei vertinimais ir vis dažniau neberanda argumentų, kurie jiems ir toliau leistų gyventi kitų grupių sąskaita.
Visų šių reformų kaina – 790 milijonų eurų, per metus pateksiančių į biudžetą. Nesunku suprasti, kad tos verslo grupės, per rinkimus „nemokamai“ rėmusios prezidentą darbais ir nusiimta reklama nuo stendų užleidžiant tuometiniam kandidatui vietas, dabar prezidento institucijoje planuoja atsiimti palūkanas, kad šie pinigai nepasiektų valstybės biudžeto. Todėl tiek parama celofanui, tiek keisti pasiūlymai biudžetui bandant skaldyti ir versti daugumą – logiška įvykių tąsa. Ši Vyriausybė turi griūti iki mokesčių lengvatų naikinimo atėjimo į Seimą. Gatvės avangardo ar daugumos skaldymo pagalba..
Nepasigaukime. Liberalioji demokratija yra daug trapesnė nei galime pagalvoti. Kaimyninių šalių pavyzdžiai demonstruoja, kaip nesunku šalį „pakišti“ po vienu ar kitu žmogumi ar grupe.
Laisva visuomenė, kartu su liberaliąja demokratija – tai Lietuvos nacionalinio saugumo ir ilgalaikio ekonominio augimo pagrindas. Ji užtikrina tai, kad judame Vakarų kryptimi, o ne į Rytų autoritarizmą.
Pirma yra paminami liberaliosios demokratijos pagrindai, paskui eina „sutvarkykime netvarką nacionaliniame transliuotojuje“, „sutvarkykime finansinius resursus valstybės įstaigose“, „per paramėlę spaudai sutvarkykime žiniasklaidą“ – o tada važiuojama pas Putiną diskutuoti apie bedvasius ir pūvančius Vakarus.
