Besiformuojant naujajai pasaulio tvarkai, sparčiai judama tarptautinės teisės deglobalizavimo linkme: nuo daugiašališkumo grįžtama prie sistemos, kur kiekviena imperija už save.
Todėl Trumpo ir Xi susitikimas, kuriame kažkur tarp eilučių Iranas buvo bandomas keisti į Taivaną, šiek tiek primena seną gerą didžiųjų galių refleksą dalijantis pasaulį. Susitikimo lūkesčiai buvo žemi – ir iš esmės tokie liko. Šis sutikimas tapo trapiu détente – laikinu atokvėpiu, kuriame abi pusės gavo galimybę paskelbti pergalę, bet nei viena neišsprendė esminių konfliktų.
Trumpo ir Xi susitikimas dar kartą pademonstravo, kad ideologija tampa antraeile. Realus žodynas kitas: „trade-off’ai“, „rinkos prieiga“, „retieji žemės elementai“, „Taivano ginklų paketas“, „Hormūzo sąsiauris“. Viskas, ką galima įkainoti, viskas, ką galima panaudoti kaip derybinį svertą.
Trumpas į Pekiną atvyko su vidaus spaudimu, technologijų ir pramonės elito delegacija, ieškodamas greitai parduodamų ekonominių pergalių ir sprendimo Hormūzo energetinei krizei.
Jam reikėjo vaizdo: Kinija perka amerikietišką energiją, žemės ūkio produkciją, lėktuvus, o jis grįžta namo kaip žmogus, kuris „sutvarkė“ problemą. Xi tikslas buvo geopolitinis prestižas. Amerikos prezidento atvykimas į Pekiną kaip į lygiavertį galios centrą ir proga įtvirtinti naują santykių rėmą: strateginis stabilumas, Kinijos kaip didžiosios galios pripažinimas ir aiški raudona linija dėl Taivano. Xi žaidžia ilgą Go žaidimą, Trumpas taip toli nežiūri.
Trumpas nori pergalės, kuri gerai atrodytų ekrane. Xi nori struktūros, kuri veiktų ir po to, kai Trumpas nebebus Baltuosiuose rūmuose. Todėl Kinija įvairiais klausimais, nuo prekybos iki Irano, galėjo rodyti tam tikrą lankstumą, bet Taivano klausimu ji nubrėžė aiškią ribą.
Po šio détente JAV konkurencija su Kinija gali vėl sustiprėti kai JAV prezidentu nebebus silpnas Trumpas. Kinija tai supranta, todėl jos tikslas yra strateginė kantrybė: laimėti laiko, stabilizuoti santykius su Vašingtonu, išlaikyti prieigą prie technologijų ir rinkų, kartu lėtai stumiant JAV į palankesnę derybinę padėtį Kinijai. Pekinas siekia užfiksuoti Kinijai palankias paliaubas ir paversti jas nauju santykių atskaitos tašku, kad bet koks vėlesnis JAV bandymas stabdyti Kinijos perteklinius pajėgumus ar atgrasymą būtų pristatomas kaip šio naujo „stabilumo“ pažeidimas.
Tai atsispindėjo ir praktikoje. Baltųjų rūmų komunikacijoje daugiausia dėmesio skirta ekonomikai: JAV kompanijų patekimui į Kinijos rinką, Kinijos investicijoms į JAV pramonę, amerikietiškų žemės ūkio produktų, energijos ir lėktuvų pirkimui. Trumpas gyrėsi, kad Kinija sutiko pirkti „Boeing“ lėktuvus, tačiau Kinijos pusė konkrečių prekybos sandorių viešai nepatvirtino. Čia labai daug pasako pati tyla. Tuo tarpu Xi retorika buvo platesnė. Jis kalbėjo apie strateginį stabilumą, naują JAV ir Kinijos santykių formulę ir Tukidido spąstų išvengimą. Kitaip tariant, Trumpas kalbėjo apie prekes. Xi kalbėjo apie epochą.
Ypač įdomi derybų detalė – Irano klausimas. Baltieji rūmai paskelbė, kad abi pusės sutarė, jog Iranas negali turėti branduolinio ginklo, o Hormūzo sąsiauris turi likti atviras laisvam energijos srautui. Pekinas kalbėjo apie politinį sprendimą, dialogą ir tai, kad konfliktas „neturėjo prasidėti“. Amerika nori, kad Kinija paspaustų Iraną. Kinija nori, kad Amerika pripažintų jos vaidmenį ir už tai sumokėtų – tiesiogiai ar netiesiogiai.
Kinijai Hormuze reikia atvirų energijos kelių, nes didelė dalis jos naftos priklauso nuo Persijos įlankos srautų. Tačiau energetinis šokas kartu didina pasaulio priklausomybę nuo kiniškų švarios energetikos technologijų. Kinijos baterijų, saulės sistemų, elektromobilių ir kitų clean-tech komponentų eksportas kovą pasiekė rekordinį 26 milijardų dolerių lygį – būtent dėl Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo sukelto naftos bei dujų tiekimo šoko. Kuro kainų šuolis Azijoje paskatino saulės energetikos paklausą, o tai naudinga Kinijai kaip didžiausiai saulės technologijų tiekėjai. Kinija uždirba milijardus iš Hormuzo krizės.
Taivano klausimas šioje dėlionėje lieka svarbiausias. Trumpas po susitikimo sakė, kad su Xi „daug kalbėjo apie Taivaną“, bet neįsipareigojo dėl JAV veiksmų ir greitai spręs dėl ginklų pardavimo Taivanui. Ši formuluotė skamba kaip neapibrėžtumas. O neapibrėžtumas, kai kalbama apie Taivaną, Pekinui yra galimybė. Jeigu Taivano saugumas tampa derybiniu objektu platesniame prekybos, Irano, energetikos ar technologijų pakete, tai yra labai bloga žinia ne tik Taivanui. Tai bloga žinia visoms vidutinio dydžio valstybėms, kurių saugumas iki šiol rėmėsi prielaida, kad Amerika neprekiauja sąjungininkų saugumu kaip dar vienu sandorio priedu. Mums, Lietuvai, ši prielaida yra egzistencinė.
Trumpo vizitas Pekine laikinai atpalaidavo JAV ir Kinijos santykius, bet kartu pademonstravo santykinį Amerikos silpnėjimą. Jos gebėjimo formuoti taisykles silpnėjimą. Trumpo Amerika vis dar turi milžinišką galią, bet vis dažniau ją naudoja ne tvarkai kurti, o sandoriams daryti. Xi tai supranta. Todėl šypsosi, vaišina ir laukia. Ir lėtai stumia pasaulį link tvarkos, kur Kinija nebėra taisyklių priėmėja, o jų bendraautorė.
