Tuo metu kai pasaulis ruošiasi dirbtinio intelekto revoliucijai, kariauja karus dėl artimiausio šimtmečio pasaulio tvarkos, o Kinijai pralaiminti Europa uždarinėja pas mus gamyklas, mano šalyje verda diskusijos dėl žodžio „negras”. Diskusijų tema ir gylis yra simptomas to, kiek mes iš tiesų gebame kalbėti apie valstybę ir ateitį.
Diskusijas žadina ir šūkis „Lietuva lietuviams”. Man, pavyzdžiui, labai graži svastika. Taurus Saulės ženklas. Tačiau ant sienos svastikos nesikabinsiu – šį simbolį suteršė. Tas pats ir su „Lietuva lietuviams”. Važinėjant po Lietuvą daugiausia susiduri su ženklu „žydų žudynių vieta”. Tie ženklai mena ne tik vokiečius.
Diskusijų temos ir argumentai demonstruoja, kaip greitai radikalėjame. Taip greitai, kad patys nejaučiame. Tai suprantama: turime grėsmę kaimynystėje ir identiteto paiešką dezorientuotame moderniame pasaulyje. Tačiau tai negali būti pasiteisinimas.
Lietuvą gelbėja, kad kraštutinėje dešinėje pas mus impotentai.
Jiems nedrąsu aiškiai išsakyti, už kokią šalies ateitį kovoja. Nes žino – mūsų visuomenė to nepriims. Todėl išsirenka trupinius, apiberdami juos vaizdiniais iš Vakarų klaidų. Ir todėl savo įsitikinimus maskuoja Ezopo kalba, nutylėjimais tarp eilučių ir – kas šlykščiausia – dangstosi patriotizmu. Nepilnavertiškumo kompleksai nėra patriotiškumas. Ši bejėgystė juos skiria nuo įsigalinčių kraštutinės dešinės veikėjų Vakaruose – tie turi drąsos kalbėti garsiai kokios valstybės visiems siekia.
Kita jų bejėgystės priežastis yra Rusijos klausimas. Lietuvoje sunku rišliai paaiškinti, kodėl tai, ką jie postringauja, taip gražiai sugula su Rusijos postulatais. Rusiją gali girti Vokietijoje, Prancūzijoje ar Vengrijoje – Lietuvoje tam reikia Ezopo kalbos, nutylėjimų ir apsimestinio naivumo.
Nemokant diskutuoti apie idėjas ir ateitį, politikams belieka džiaugtis, kad yra Žemaitaitis. Jis gelbėja šalies politiką – kas rytą serviruoja porciją turinio ir taip maskuoja viso politinio lauko idėjų badą.
Žemaitaitis politikoje tapo turtingu, o per ilgus metus išmoko, kokie nestiprūs iš tiesų yra mūsų galios centrai. Mes jau nebe „valstybininkų” Lietuva. Todėl Žemaitaitis neturi ką prarasti – ir laiko pozicijas. Visi paksai šiame etape jau būdavo nulaužti.
Daro klaidą po klaidos, tačiau suprato, kad protesto elektoratui tai jau nebesvarbu. Nes jų akyse tai seniai ne apie Žemaitaitį. Tai apie tai, kas laimės šią galių kovą tyliosios daugumos akyse. Kieno tiesa dominuos kaip teisingas šalies naratyvas.
Senieji naratyvai per televiziją „nebevelka”. Tylioji dauguma jaučia, kad kažkas šalyje eina ne taip kaip seniau.
Todėl kitoje pusėje vis daugiau nervų. Vis daugiau kalbų, kad demokratiją teks gelbėti nedemokratinėmis priemonėmis. Tai pralaimėjimo konstatavimas.
Nors valdžioje, Žemaitaitis sugeba susirinkti protesto balsus. Ši neblėstanti protesto elektorato meilė pradėjo iš proto varyti valstiečius, Vėgėlę ir Nacionalinį susivienijimą.
Valstiečiai yra mūsų politikos falšyvumo įrodymas. Kalbėdami kaip Žemaitatis ir balsuodami procentaliai “blogiau nei Žemaitaitis” viešoje erdvėje jie “kaip ir ok tokie”. Spėju, kad poligono klausimu daugiau valstiečių bus prieš nei Nemuno aušroje – niekam tai neklius. Jie tai daro labai sąmoningai – po rinkimų krizės, kai vos pateko į Seimą, dabar jie skaito iš lapelio polittechnologų paruoštas tezes. Viskas, kad kaip nors pastumti Žemaitaitį.
Vėgėlė nusprendė surinkti „viską kas liko” protesto elektorате. Susirinkimas Kaune parodė, kad striuka – ne tiek asmenybių, kiek idėjų. Protestas varomas emocijos, o su tokia minties vaga ir tokia prasta emocija protesto nepatrauksi.
Netraukia ir Nacionalinis susivienijimas. Tai jau visai kita partija nei buvo prie Radžvilo. Buvę atskirame rinkėjų segmente, dabar jie visai paniro į protesto elektoratą – tiksliau, Vilniaus protesto elektoratą. Todėl tokia ezopinė kalba: norisi Vilniuje surinkti protesto ir prorusiškus balsus, nepasakant, kad sieki tapti mini žemaitaičiu. Vilnietis juk madingas – jam žemaitaitiško greitakalbės bazaro stilius netinka. O balsuoti už tas pačias tiesas pridengtas figos lapu, sąžinė negraužia. Todėl eilėraštuką, taip gerai einantį regionuose, mieste keičia memorialinė lenta nacių kolaborantui – žmogui, kuris nužudęs Lietuvos piliečius parsinešė namo jų spintelę. Tas pats protesto impulsas, tik su Vilniaus estetika.
Todėl kol kas protesto segmente Žemaitaičiui ramu.
