Praeitų metų prognozėje prognozavau, kad ajatolų režimas Irane kris 2025 m. Nekrito. Tačiau ženklų vis daugiau. Protestai kaskart vis nuožmesni. Pyktis didesnis. Valdžiai reikia naudoti vis daugiau prievartos ir baimės. Ilgai tai tęstis negali.
Ajatolų valdžia silpnesnė nei bet kada nuo 1979 metų revoliucijos. Daugumos piliečių akyse ji seniai praradusi legitimumą. Šalis patyrė virtinę geopolitinių smūgių – „Hamas“ ir „Hezbollah“ buvo sutriuškinti Izraelio, nuverstas Basharo al-Assado režimas Sirijoje.
Nuosaikus reformistas Masoudas Pezeshkianas, tarsi Gorbačiovas, mėgina palaikyti gyvybę sistemoje, kurią kerta žlugusi ekonomika, korupcija, sankcijos, nedirbantis jaunimas ir užsienio politikos nesėkmės.
Irano politinį lauką formuoja dviejų didelių politinių pasaulėžiūrų – griežtos linijos šalininkų ir reformistinės pasaulėžiūros sekėjų – priešprieša. Ajatolos, kurie (ne)leidžia vienam ar kitam politikui kandidatuoti į prezidento ar parlamento postus, visada balansuoja tarp šių dviejų krypčių: kad šalis „neatlaisvėtų“, tačiau tuo pačiu metu – kad visuomenė nesukiltų – leisdami pasireikšti ir reformistinėms idėjoms. Šis modelis irgi nebeveikia. Irano dvasinė ir karinė vadovybė vis dar išlaiko valdžią per ištikimų konservatorių branduolį ir įvairias represines priemones, kurias jau pademonstravo malšindama protestus.
Matosi, kad galas jau netoli.
Kodėl Iranas toks geopolitiškai reikšmingas Vakarams?
Iranas yra Persijos civilizacija – su visomis tradicijomis, intelektu ir galimybėmis. Iranas yra Artimųjų Rytų centras. Geopolitinę galią iš ten galima projektuoti į Rusiją, Kaukazą, Turkiją, Saudo Arabiją, Afganistaną, Pakistaną ir Iraką. Iki 1979 metų Iranas buvo provakarietiškiausia valstybė regione – nepaisant šacho nesąmonių. Demografiškai tai labai jauna valstybė.
Yra visos priežastys manyti, kad atsikratę ajatolų autokratijos, Vakarai su Iranu rastų daug bendradarbiavimo taškų. Ir tuo pačiu tai keltų galvos skausmą visiems – pradedant Maskva, baigiant Pekinu.
