2026 metais bus paradigmos – mums įprasto pasaulio supratimo – kaitos metai. Tai, kas dažnai vadinama visuomenės poliarizacija, iš esmės yra struktūrinis susidūrimas tarp žmonių ir institucijų, kurie veikia senojoje paradigmoje, kur ilgą laiką dominavo vienas „tiesų“ rinkinys, ir tų, kurių interesai bei interpretacijos buvo nustumti į periferiją. Nauja realybė ateina kartu su naujais žaidėjais, naujomis koalicijomis ir naujomis institucijų elgsenos normomis. Procesas prasidėjo; problema ta, kad kol kas neaišku, kokia konkreti nauja paradigma susiformuos ir kokias taisykles ji įtvirtins. Šios tranformacijos išgyvenimas ir yra Lietuvos politikos peripetijų šerdis.
Svarbiausi pasauliui šiais metais bus JAV vidaus procesai, nes JAV savo politinę dinamiką eksportuos į tarptautinius santykius.
JAV tampa vis labiau oligarchizuota: realios galios centrai telkiasi technologinių platformo bosų, ypač Peterio Thielio rankose. Trumpui priskirtas senosios institucinės tvarkos ardymo ir galios perkonfigūravimo vaidmuo.
Vidurio kadencijos rinkimuose demokratai turėtų susigražinti Atstovų Rūmus. Tai reiškia, kad Trumpas vidaus ir užsienio politikoje iki rinkimų taps ypač nuožmus, siekdamas paimti kiek galima daugiau galios.
Siekdamas dominuoti Vakarų pusrutulyje, Trumpas Pietų Amerikoje ir Grenlandijos kryptyje gali derinti karinį ir ekonominį spaudimą su selektyvia sąjungininkų „perrikiavimo“ logika bei asmeniškai motyvuota konfrontacija.
Nepaisant sisteminių Kinijos ekonomikos problemų, tarifų, importo taisyklių griežtinimo ir kampanijų prieš kinišką produkciją, 2025 metais Kinijos prekybos perteklius perkopė 1 trilijoną JAV dolerių. 2026 metais Kinija šį dominavimą sieks dar labiau įtvirtinti. Užvaldžiusi atsinaujinančios energetikos, baterijų, elektromobilių, laivų statybos ir kitus sektorius, Kinija didins spaudimą ir tose grandyse, kuriose iki šiol dominavo tokie lyderiai kaip „SpaceX“, „Nvidia“ ar „Pfizer“.
Kaip jai tai pavyksta? Kinija veikia per valstybės koordinuojamą pramonės politiką ir penkmečio planus: pasirenkama konkreti sritis, į ją nukreipiami dideli finansiniai ir instituciniai resursai, o tuomet laukiama, kol mastas, subsidijos, vidaus paklausa ir tiekimo grandinių kontrolė „užaugins“ pasaulinio lygio įmones. Per kelerius metus susiformuoja bendrovės, gebančios šiuose sektoriuose išstumti Vakarų kompanijas. Tuomet prioritetas perkeliamas į kitą pramonės šaką.
Pekinas siekia tapti „pasaulio fabriku“ naujoje technologinėje epochoje: kad didžioji dalis kritinių produktų būtų gaminama Kinijoje, o kitos šalys tik tiektų žaliavas ir pirktų galutinį produktą. Esminė kryptis – technologinis perėjimas nuo vidaus degimo prie elektrifikacijos ir elektronais valdomų sistemų (dronai, elektromobiliai, robotika), kur lemiamas yra komponentų, energijos ir gamybos masto pranašumas.
Jeigu prieš 10–15 metų Kinija buvo viena labiausiai nuo iškastinio kuro priklausomų ekonomikų, šiandien ji yra didžiausia švarios energijos vartotoja ir gamintoja – pirmoji „elektrovalstybė“. Nors anglys vis dar sudaro didelę Kinijos elektros gamybos dalį, didžioji elektros pajėgumų ir generacijos augimo dalis ateina iš atsinaujinančių išteklių. Rezultatas: Vašingtonas vis dažniau siūlo pasauliui XX amžiaus energetiką, Pekinas – XXI amžiaus infrastruktūrą.
Dėl silpnėjančios Rusijos Kinija iš regioninės Azijos–Ramiojo vandenyno galios jau tapo Euroazijos galybe.
Su Vakarais Kinija dažniau žaidžia “Go”. Ir laimi.
Tuo pačiu metu Kinijos vidinė krizė tęsis, tačiau Xi nesiims veiksmų, kurie galėtų sukelti vidaus politinę riziką: artėjant 2027 m. vyksiančiam 21-ajam partijos suvažiavimui prioritetas bus politinis stabilumas.
Europa pralaimi dviem frontais – pramonės fronte prieš Kiniją ir paslaugų bei skaitmeninės ekonomikos fronte prieš JAV. Prispausta ekonominės realybės ir geopolitinio spaudimo, Europos Sąjunga pagaliau pradės kalbėti apie reformas.
Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė metus pasitinka turėdamos silpnas ir nepopuliarias vyriausybes. Jas spaudžia kraštutinė dešinė, populistinė kairė ir JAV administracija, kurių visų politinis siekis sugriauti Sąjungą. Visoms trims šalims gresia politinis paralyžius, o artėjančiuose rinkimų cikluose juos turėtų nuplauti radikalai.
Nuo to kentės Ukraina. Kovos Ukrainoje tęsis ir šiais metais – su Trumpo tarpininkavimo diplomatija ir be aiškaus proveržio nė vienai pusei. Rusija intensyvins veiksmus siekdama papildomų teritorinių laimėjimų, o Ukraina bandys kompensuoti resursų asimetriją smūgiais vis giliau į Rusijos užnugarį.
Rusija, siekdama spausti Europą mažinti paramą Ukrainai, vis labiau eskaluos „pilkosios zonos“ operacijas prieš ES šalis – nuo infrastruktūros sabotažo iki oro erdvės provokacijų ir kišimosi į rinkimus.
Jau trečius metus prognozuoju, kad Irane lūš ajatolų valdžia. Niekaip. Nors protestai vyksta ir dabar, režimas kol kas laikosi. Vis dėlto 2026 metais lūžio tikimybė, mano vertinimu, didės, ypač jei vidaus ekonominiai ir socialiniai spaudimai sutaps su išoriniais veiksniais; prie to gali prisidėti ir Izraelis, kuris pasitaikius progai smogs Iranui.
Pinigais apipiltos dirbtinio intelekto bendrovės šiais metais jaus stiprėjantį spaudimą parodyti aiškią pelningumo trajektoriją.
Matysime daugiau naujų produktų, kurie gerai atrodo demonstracijose ir reklamoje, tačiau jų reali pridėtinė vertė ekonomikai ir institucijoms bus netolygi, o rizika ta, kad pajamų paieška stums sektorių į agresyvesnius, socialiai disfunkcinius verslo modelius, kurie ilgainiui veiks politinį stabilumą ir viešosios erdvės kokybę.
