Taika Gazoje virsta istorine pergale Donaldui Trumpui – abi pusės priėmė susitarimą. Trumpui, pasinaudojus savo populiarumu Izraelyje, pavyko įtikinti Benjaminą Netanyahu priimti susitarimą, nors tai nebuvo lengva – šis norėjo tęsti karo veiksmus. Dar svarbiau tai, kad Trumpui pavyko įtikinti svarbiausius „Hamas“ partnerius regione – Katarą, Egiptą ir Turkiją – kad Hamaso kova iš esmės yra pralaimėta. Praradusi apie 90 % savo karinių pajėgumų ir vadovybės, ši organizacija turėjo vis mažiau ne tik dėl ko kovoti, bet ir kuo kovoti. Įkaitai paleisti, o Gazos laukia visiškai naujas gyvenimas.
Netolimoje ateityje Gaza greičiausiai primins Pietų Libaną – Izraelis išlaikys reikšmingą kontrolę ir turės buferinę zoną. Dabar svarbiausias klausimas – kiek regiono valstybės, kurios iki šiol karštai žodžiais gynė Gazos žmones, iš tiesų norės, kad šis regionas taptų saugia ir pagal regiono standartus ekonomiškai stipria teritorija. Kataras, Saudo Arabija, Egiptas ir Turkija turi visas galimybes prisidėti prie šios teritorijos pertvarkymo į normaliai gyvenančią visuomenę – tokią, kuri karo atveju turėtų ką prarasti. Esu įsitikinęs: kol nematysime šių valstybių tikro įsitraukimo, jokie ES eurai ten tekėti neturėtų.
Tokios šalys kaip Kataras turi parodyti pagalbą darbais, o ne žodžiais – tai bus svarbiausia garantija, kad ateityje Hamaso istorija nepasikartos. Dabar tie, kurie garsiai deklaravo meilę Gazos ruožo žmonėms, gali savo jausmus įrodyti veiksmais. Įdomu tai, kad jūrinėje zonoje, priklausančioje Gazos ekonominei erdvei, rastas didelis dujų telkinys, galintis tapti reikšmingu finansiniu šaltiniu. Kiek tuo bus pasinaudota – pamatysime.
Trumpo taikos planas nėra tik apie Palestiną ar Izraelį. Juo siekiama stabilizuoti santykius su Persijos įlankos šalimis. Jis jau pasirašė vykdomąjį įsaką, suteikiantį saugumo garantijas Katarui, ir planuoja analogišką susitarimą su Saudo Arabijos sosto įpėdiniu Mohammedu bin Salmanu. Strateginis tikslas – išlaikyti stiprius ryšius tiek su Izraeliu, tiek su arabų valstybėmis, izoliuojant Iraną, kuriam vėl taikomos JT sankcijos dėl branduolinės priežiūros stokos. Tai didina tikimybę, kad Izraelio ir Irano konfliktas vėl paaštrės, tačiau dabar jau su aiškia JAV parama ir didesniu politiniu spaudimu Teheranui.
Susitarimas įvyko iš karto po to, kai buvo paskelbta Nobelio taikos premijos laureatė. Trumpas jos negavo – laikas tam buvo netinkamas (sprendimą Nobelio komitetas priėmė dar iki susitarimo), o kai premija buvo įteikta Venesuelos opozicijos lyderei Maríai Corinai Machado (kuriai valstybės sekretorius Marco Rubio buvo tiesiogiai išreiškęs paramą), vis dar nebuvo aišku, ar susitarimas išsilaikys. Dabar prasideda metai, per kuriuos visos regiono valstybės ir, svarbiausia, patys Gazos gyventojai turės visas galimybes pasinaudoti šiuo, mano manymu, vieninteliu įmanomu keliu, kuris virto Trumpo planu. Jei viskas „eis pagal planą“ – kodėl gi ne.
Vienintelė problema ta, kad per tuos metus Trumpas, siekdamas Nobelio taikos premijos, gali padaryti per daug nuolaidų tiems, kuriems JAV turėtų laužyti kelius.
