Šachmatuose cugcvangas – tai situacija, kai žaidėjas priverstas daryti ėjimą, nors bet koks jo ėjimas pablogina padėtį.
Socdemai save yra įvarę į cugcvangą. Jeigu jie meta NA, šios reitingas šoka į aukštumas, ji konsoliduoja visą protesto elektoratą, o Remigijus tris metus tikrai sugebės išlaikyti dėmesį, susirinkdamas dar ir krintančius socdemų procentus.
Todėl jie pasilieka, tačiau suprasdami, kad to kaina – chaosėlis, o socdemai juk mėgsta tylą.
Žemaitaitis jau visai kitoks nei prie Palucko. Jis suprato, kad keliai atgal į establišmentą – sudeginti. Todėl į politinę ugnį meta viską. Ir kuo daugiau mesi, tuo geresnis bus reitingas – jau ir socialdemokratų sąskaita, ne tik protesto balsų. Todėl jis meta viską, suprasdamas, kad laimi tiek būdamas valdžioje, tiek iš jos išmestas.
Šalia ant puoduko sėdintys, dėl protesto balsų kovojantys veikėjai, pavydžiai čiulpia nykščius.
Anksčiau ar vėliau sulauksime situacijos, kai socdemai nebeturės kito pasirinkimo ir mes jį per bortą. Mažumos Vyriausybė, mano nuomone, sunkiai įmanoma – kad ji galėtų funkcionuoti, reikia, kad parlamentinės partijos atsisėstų ir susitartų dėl visų Vyriausybės programos punktų – kalba ne tik apie biudžetą.
Todėl belieka tikėtis, kad netolimoje ateityje Respublikoje rasime jėgų valstybiniam požiūriui: socdemai susėda su Skverneliu, randa sutarimą, kaip išvengti vienas kito rinkėjų viliojimo (kas ir yra trigeris socdemams), ir judame toliau. Nes šalis turi judėti į priekį.
