Dar apie kraštutinės dešinės uzurpuotą Teisingumo ministeriją ir ponios viceministrės Kristinos poziciją, kurio ji linki Lietuvos moterims.
Moters vietą visuomenėje ji suvokia per vienintelę – jos pačios žodžiais tariant, „naujų valstybės piliečių, kurie kurs mūsų visų bendrą ateitį“ – gimdymo funkciją. Tokį įspūdį sudaro jos citatos viešojoje erdvėje, pvz., kad „mamoms nereikia ieškoti gyvenimo prasmės. Prasmė kasdien čiauška, krykštauja ir klykia glėbyje” arba kad „toksiškas mitas, kad motinystė – kilniausias ir prasmingiausias moteriškas pasirinkimas – nėra pakankamas pagrindas moteriai džiaugtis ir didžiuotis“. Tuo pačiu ponia pagalbinio apvaisinimo pagalba gimusius vaikus vadina vaikais pagal užsakymą. Čia toks mūsų demografinės krizės sprendimo pasiūlymas.
Jos manymu, „monogamijos principas kyla ne iš emocinio sąjungos lygmens, bet iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą; ištikimybės ir stabilumo principai kyla iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės tėvų sąjungos“. Tokia liguista retorika primena distopiją, kur žmonės traktuojami ne kaip gyvi ir emociniais ryšiais susiję individai, o kaip vaikų masinės produkcijos mašinos. Viceministrės nuomone, „individo emociniai santykiai yra tik asmeninis interesas, neturintis valstybei išskirtinės svarbos“. Šioje vietoje verta prisiminti, kad individo reikšmės visuomenėje nuvertinimas yra vienas esminių totalitarinių ideologijų bruožų.
Valstybė, anot viceministrės, „be reikalo nereguliuoja ir nesikiša į romantinius, seksualinius ar kitokius grynai privačius suaugusių asmenų ryšius, kurie neturi esminės reikšmės visuomenės bendrajam gėriui. Čia klasikinis „tradicinės“ Tarnaitės pasakojimas
Vokietijos „Kinder, Küche, Kirche“ (vaikai, virtuvė, bažnyčia“ atspindys. „Du tos pačios lyties asmens negali susilaukti bendrų vaikų. Todėl valstybė neturi tokių sąjungų laikyti šeima, taigi ir skatinti bei puoselėti“, nes „tai, kas natūraliai yra vyro ir moters šeimos indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, taptų tos pačios lyties partnerių teise, kuri būtų įgyvendinama, semiant resursus iš visuomenės bendrojo gėrio“. Įdomi centro kairės – kokia prisistato dabartinė vyriausybė – bendrojo gėrio samprata, kuri programoje akcentuoja pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių stiprinimą ir nelygybės mažinimą, viceministrė, panašu, nėra girdėjusi.
Naujoji teisingumo ministrė Rita Tamašunienė kartu su viceministre prieštaravo pagalbinio apvaisinimo iniciatyvoms, nors Kristina Zamarytė-Sakavičienė tiek savo rinkimų programoje, tiek visomis įmanomomis progomis nuolat akcentuoja, kokia laimė yra būti šešių vaikų mama. Cituojant ją pačią, „galimybė „įsigyti“ vaiką porai, kuri iš prigimties negali jo turėti, reikštų vaiko pavertimą „teisių objektu“, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus“. Kaip jaustis moterims, kurios laimės auginti vaikus dėl įvairiausių priežasčių patirti negali, Kristinai Zamarytei-Sakavičienei, matyt, yra giliai dzin, ir čia atsiskleidžia ne tik visas ideologinis fanatizmas, bet ir logikos nenuoseklumas kartu su empatijos stoka – anot viceministrės, „vienišos moters, nenorinčios ar nesugebančios susirasti vyro, nuo kurio galėtų pastoti ir kartu auginti bendrus vaikus, prigimtinė teisė susilaukti vaikų neegzistuoja“.
Ši politinė platforma turi savo utopiją – Margareth Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ ir tikrai neblogą pagal romaną pastatytą serialą (paskutinis sezonas tik nekažką). Norisi tik priminti, kad Teisingumo ministerija yra viena svarbiausių už žmogaus teisių užtikrinimą atsakingų valstybės institucijų.
Jos siūloma programa moterims visuomenėje nėra gavusi mandato per rinkimus. Kodėl tada tai yra valdžia?
