Nuosaikaus, nepriklausomo kandidato Nicușoro Dano pergalė prieš rumunišką Žemaitaičio versiją – Georgą Simioną – yra aiškus visuomenės mandatas tęsti Rumunijos integraciją į Vakarus. Tai ženklas, kad net ir didėjant kraštutinių dešiniųjų populistiniam spaudimui, provakarietiška kryptis vis dar turi tylinčios daugumos palaikymą. Tai – signalas Rumunijos elitui: taip, Rumunijoje daug negerų dalykų, bet visuomenė nori tęstinumo – nori išsaugoti europinius ir saugumo bendradarbiavimo įsipareigojimus, sustiprinti šalies patikimumą ir patrauklumą Vakarų institucijose.
Tai – pamoka ir kitoms ES valstybėms. Per plauką išvengėme dar vieno Orbanų klubo nario. Simiono pergalė būtų smarkiai destabilizavusi NATO rytinį flangą.
Tiesa, nepriklausomai nuo to, kas būtų laimėjęs, ši Rumunijos prezidento rinkimų epopėja (su pašalintu personažu ir visa likusia tragikomedija) liudija vieną dalyką – pasitikėjimo politine sistema krizę. Abu kandidatai – ne sisteminių partijų atstovai. Rumunijos rinkėjai seniai jaučiasi išduoti tradicinių politinių jėgų – ypač socialdemokratų ir liberalų. Oligarchijos kvapas, korupcija, kompetencijos stoka ir beprasmių reformų imitacijos iš esmės pakirto pasitikėjimą valstybės institucinėmis galiomis. Toks vakuumas kuria terpę radikalams ir nacionalistams.
Bet vakar Rumunijoje visgi laimėjo Rumunija. Nes šis kandidatas turi kryptį. Kitas būtų vedęs į pelkę. Ir tik labai maža dalis rinkėjų svajoja pelkėje būti karaliais.
Komentaruose Jums idedu savo (ne)seną Rumunijos rinkimų analizę, pašalintą kandidatą, oligarchiją ir TikToką. Nes ten daug įdomaus.
