Pagrindinis klausimas, kuris šiandien kunkuliuoja maskvėnų galvose yra ką darys Vakarai, jei mes būsime užpulti? Ir ar dar liko Vakaruose šalių, kurios ne tik kalba apie vertybes, bet ir pasiruošusius kariauti dėl jų? Maskva tiki, kad Vakaruose visuomenėms vis labiau balsuojant už kraštutinės dešinės partijas šios šalys tiesiog užsimerktų į agresiją ir pasakytų „ne mūsų reikalas, mūsų šalis svarbiausia“.
Štai kodėl Vokietijos brigada Lietuvoje nėra tik karinis vienetas. Tai žinutė Maskvai. Tai jau ne vien NATO šalių politinio sprendimo klausimas. Dabar maskvėnai gauna žinią – Lietuvos užpuolimas automatiškai reiškia karo paskelbimą Vokietijai, nes jos kariai bus pirmose eilėse gindami mūsų teritoriją. O Vokietijos įtraukimas į karą automatiškai uždaro klausimą ar įsitrauks kitos šalys, tame tarpe ir JAV.
Tuo pačiu tai, dėkui Dievui, ir Merkel Vokietijos pabaiga su visomis jos utopijomis. Neapgalvota priklausomybė nuo energijos išteklių – masinė imigracija – priklausomybė nuo Maskvos energetikos ir Kinijos rinkų. Visa tai Europą darė pasyvia.
Mertzas pasisako už branduolinę energetiką, suprasdamas, kad dekarbonizacija be branduolinės energijos – tai fantazija. Vokietija privalo nutraukti ideologinį atsisakymą ir kurti švarią, saugią, nuo užsienio autokratų nepriklausomą energetikos sistemą.
Merzas taip pat supranta, kad Prancūzija yra svarbiausia Vokietijos strateginė partnerė žemyne. Jis palaiko atnaujintą Prancūzijos ir Vokietijos ašį – ne kaip tuščią gestą, bet kaip pamatą stipriai, autonomiškai Europai, gebančiai apsiginti.
Migracijos klausimu jis sako tai, ką dauguma vokiečių kalba tyliai virtuvėse – migracijos politika yra pražūtis Vokietijai – reikia tvarkos, kontrolės ir griežto sienų saugojimo – ne miglotų pažadų. Pilietybė vėl turi kažką reikšti.
Vokietija liaujasi buvus užsienio interesų subrangovas – tiek dėl rusiškų dujų, tiek dėl amerikietiškos apsaugos. O Lietuvai, kaip ir visai Europai to reikėjo seniai.
