Nepaisant dominuojančios padėties globaliose tiekimo grandinėse ir didelio technologinio potencialo, kas 21 amžiuje yra reikšmingas koziris, Kinijos ekonomika yra stipriai priklausoma nuo prekybos ir pažeidžiama dėl pasaulinės paklausos svyravimų – be to, ją slegia virtinė struktūrinių vidaus problemų.
Kinijos noras derėtis su JAV, nepaisant ankstesnės griežtos pozicijos, leidžia manyti, kad ekonominis nesaugumo jausmas stiprėja, nors Vakarams dažnai ir sunku suvokti šias problemas, nes jos sąmoningai slepiamos.
Lėtėjantis augimas, mažėjančios investicijos, auganti skolos burbulo grėsmė – net sėkmingos kompanijos sparčiai augančiuose sektoriuose susiduria su sunkumais, o viena pagrindinių problemų Kinijoje išlieka nekilnojamojo turto rinkos krizė. Bet net ir ji nesustabdė milžiniškų mastų skolinimosi – priešingai, pernai vyriausybinis sektorius pasiekė 124 proc. BVP skolą, o bendra skola išaugo iki 312 proc. BVP.
Tačiau krizei įveikti fiskalinės politikos skatinimas yra pernelyg silpnas, o neseniai priimtas sprendimas leisti palyginti turtingiems regionams išleisti obligacijas be centrinės valdžios leidimo dar labiau didins jų įsiskolinimą. Visas šias problemas lemia kompleksinės priežastys, pradedant gamybos investicijas ir eksportą mažinančiu globalios prekybos neapibrėžtumu ir baigiant krūva vidinių Kinijos problemų – nuo vangaus vartojimo iki demografinių iššūkių, dėl kurių mažėja darbo jėgos ir kenčia produktyvumas.
Kinijos augimo modelis visiškai tvarus. Vyriausybės strategija masiškai investuoti į infrastruktūrą ir gamybą lemia perteklinę pasiūlą, augančias skolas ir lėšų švaistymą – tai puikiai parodė nekilnojamojo turto sektoriaus krizė, palikusi milijonus tuščių ar nebaigtų statyti pastatų. Daugelis kiniškų kompanijų yra subsidijuojamos, o jų produkcija dažnai viršija paklausą – sandėliai lūžta nuo neparduotų prekių, o toks perteklinis investavimas vis rečiau duoda ilgalaikę grąžą, dėl ko Kinija ir vėl klimpsta į skolas. Tuo tarpu paprasti kinai susiduria su stagnuojančiomis pajamomis ir menkomis socialinėmis garantijomis, o tai slopina vidaus paklausą ir kelia socialinę įtampą. Vangios vartojimo išlaidos riboja vidaus paklausos galimybes kompensuoti išorinius šokus, o vartojimą skatinančios reformos susiduria su daugybe iššūkių.
Kinijai skubiai reikėtų pereiti prie vidaus vartojimo stiprinimo – vietoje dar daugiau pramonės ar infrastruktūros, vyriausybė turėtų didinti gyventojų perkamąją galią. Tačiau struktūriniai pokyčiai reikalauja drąsių politinių sprendimų, o Kinijos ekonomika bet kokiems pokyčiams yra per daug jautri. Be to, bet kokie pasikeitimai asocijuojasi su žodžiu perestroika, o Sovietų Sąjungos komunizmo žlūgimas Kinijos studijuojamas universitetuose – kad tik nepasikartotų.
Todėl, pagal „geriausias“ Potiomkino kaimų tradicijas, bandant užglaistyti struktūrines problemas ir palaikyti sėkmingo augimo įvaizdį, režimas ir toliau remsis senu geru tradiciniu modeliu – skolinimusi ir investicijomis. Tiesa, visa tai nereiškia, kad Kinija neišgyvens prekybos karų ar kad žlugs jos ekonomika, tačiau būtina suprasti, kas šiuo metu ji išgyvena skausmingą sulėtinto augimo, didelių skolų ir struktūrinių disbalansų laikotarpį, kuris gali tapti išbandymu ne tik ekonominiam atsparumui, bet ir politiniam stabilumui.
Kinijos planus skatinti ekonominį atsigavimą neigiamai paveikti gali pamažu, bet nuosekliai silpnėjantis Xi autoritetas. Jei nebus įgyvendintos esminės reformos, bet kokie mėginimai gelbėti ekonomiką liks tik marginalūs, tačiau neatrodo, kad Xi ketina keisti kursą. Dėl to jis jau kuris laikas susiduria su vidine kritika, o tai jau kvepia ir politiniu nestabilumu. Įdomus momentas, kad Kinijoje vieša lyderio kritika yra labai neįprastas reiškinys, nes paprastai kritikuotojai labai greitai atsiduria už grotų ar tiesiog pradingsta, bet pastaruoju metu Xi iššūkius bando mesti net kelios stovyklos – aukšto rango politinis elitas, dalis karinės vadovybės ir netgi šalies vidurinioji klasė, kas netgi dalinai riboja Xi politikos formavimo galimybes (pvz., itin retas KKP senbuvių viešai išreikštas nepasitenkinimas Xi, dėl kurio jis užperna netgi nepasirodė G20 susitikime). Tokie politiniai signalai greta augančio ekonominio nestabilumo rodo, kad už viešai demonstruojamo nacionalistinio pasitikėjimo savimi ir raumenų demonstravimo slypi kur kas didesnis nesaugumas ir pasimetimas, nei viešai demonstruojama.
