Po ilgų derybų, Trumpo manipuliacijų ir įtempto ES ir JAV nervų karo, abi pusės pagaliau susitarė dėl 15 proc. muitų tarifo, įskaitant tokias svarbias prekes, kaip automobiliai.
Už bazinį 15 proc. tarifą ES įsipareigojo pirkti 750 mlrd. dolerių vertės amerikietiškos naftos, gamtinių dujų, branduolinio kuro bei mikroschemų ir investuoti JAV į karinę techniką. Gražus veiksmas apie nieką – visa tai Europa bet kokiu atveju turėjo kažkur pirkti.
Tarifai JAV užsienio politikoje visada buvo apie politiką, ne ekonomiką, todėl 15 procentų reikia suprasti kaip beveik broliai. Kaip ir Japonija, kuri JAV yra strateginės reikšmės.
Anot Ursulos von der Leyen, 15 proc. tarifas būtų taikomas automobiliams, puslaidininkiams ir farmacijos produktams, kuriems, beje, Trumpas anksčiau buvo žadėjęs įvesti 200 proc. muitą. Čia kad įsivaizduoti blefo-popso lygį.
Kita vertus, visos susitarimo detalės kol kas nėra aiškios, todėl gali iškilti papildomų klausimų ir nesutarimų, kaip atsitiko su ta pačia Japonija, kuri pasiekė, kad Trumpas sumažintų tarifus nuo 25 iki 15 proc., įskaitant automobilius, bet iškart po to paaiškėjo, kad abi pusės susitarimą mato labai skirtingai. JAV prekybos sekretorius Lutnickas gyrėsi, kad mainais už tarifų sumažinimą Japonija investuos 550 mlrd. dolerių į strateginius JAV sektorius, o 90 proc. pelno gaus JAV, ir tik 10 proc. – japonai, ir pridūrė, kad „iš esmės jie nusipirko tarifų sumažinimą šiuo įsipareigojimu“. Bet Tokijas penktadienį pareiškė, kad pelno pasidalijimo proporcija priklausys „nuo kiekvienos šalies indėlio ir prisiimtos rizikos“. Kadangi rašytinė sutartis tarp JAV ir Japonijos sudaryta nebuvo, netikrumas išlieka. Panašių nesusipratimų negalima atmesti ir ES atveju.
Kaip bebūtų, ketvirtadienį Trumpas pareiškė, kad jo muitų tarifai šalims sudarys nuo15 iki 50 proc., o patys aukščiausi tarifai bus taikomi toms valstybėms, su kuriomis JAV sekėsi „ne per geriausiai“. Atsižvelgiant į tai, 15 proc. tarifas – visai neblogas rezultatas, leidęs ES išsaugoti garbę ir stabilizavęs gerokai įtemptą situaciją po kelis mėnesius trukusių derybų. Tai rodo, kad nepaisant suprastėjusių transatlantinių santykių, JAV Europą vis dar mato kaip sąjungininkus ir nenori leisti dreifuoti link Kinijos.
Jeigu susitarimo su JAV pasiekti būtų nepavykę, ES buvo parengusi atsakomuosius muitus JAV prekėms, kurių vertė – 93 mlrd. eurų, taip pat svarstė pritaikyti vadinamąjį trečiųjų šalių ekonominės prievartos instrumentą (trade bazooka) ir vedė derybas dėl bendradarbiavimo su Visapusiško ir pažangaus Ramiojo vandenyno partnerystės susitarimo (CPTPP) šalimis. Taigi, neatmestina ir tai, kad „didysis JAV strategas“ išsigando, nes prieš pat susitikimą su von der Leyen buvo pareiškęs, kad šansai pasiekti susitarimą – „50 – 50”.
Nors visi klausimai dar neišspręsti, susitarimas į transatlantinius santykius įnešė taip laukto ir reikalingo aiškumo, kuris neabejotinai sumažins įtampą dėl prekybos, kilusios dar praeitą Trumpo kadenciją. Visa tai demonstruoja, kad abi pusės išlieka pragmatiškos ir nori išvengti abipusiai žalingų prekybos karų.
