Nepamirštam Irano, nes vis kartoju, kad ten kažkas artėja.
Po trumpo karo su Izraeliu Irano dvasinė elitas kryžkelėje: nepaisyti spaudimo sustabdyti branduolinę veiklą ir rizikuoti naujais JAV bei Izraelio smūgiais, arba nusileisti ir rizikuoti valdžios skilimu. Suprasdama priešrevoliucines nuotaikas šalies viduje, ajatolų valdžia linksta prie derybų su Vakarais.
Prezidentas Pezeshkianas pareiškė, kad derybos su JAV nėra pasidavimas: „Nenorite kalbėtis? Ką siūlote? Vėl karą?“ Aukščiausiasis lyderis Khamenei, pasak šaltinių, pritarė dialogui kaip vienintelei išlikimo strategijai.
Buvęs užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas irgi panašiai: gynyba būtina, bet ilgalaikis sprendimas slypi diplomatinėje drąsoje, naujoje partnerystėje tarp musulmoniškų Vakarų Azijos valstybių, santykių su Europa ir JAV atnaujinime bei bendrame susitarime po JT skėčiu.
Irano režimas dabar silpnesnis nei bet kada, todėl valdžia dabar orientuojasi į trumpalaikį išlikimą, o ne ilgalaikę strategiją. Vakarai privalo nepasiduoti “sėkmingų derybų” iliuzijai ir šią situaciją išspausti iki galo – režimas turi kristi. Iranas bus laisvas.
