Aplinkos apsauga vs stambūs ūkiai. Kova gatvėse ir Europos Parlamente.
Antradienį Europos Parlamente balsavimas kuris parodys, kur link juda Sąjunga. Tai kulminacija kovos vykusios paskutiniu metu tarp žaliosios politikos ir ūkininkų, kurią šiuo metu matome Europos keliuose ir kurią gerai atspindi Lenkijoje išskleistas plakatas „Putinai, sutvarkyk Ukrainą, Briuselį ir mūsų vyriausybę“.
Prieš ketverius metus Europos Sąjungoje startavo žaliasis kursas. Nuo tada jis pradėjo įsitvirtinti kaip kokybiškai naujas Europos ekonomikos augimo modelis, apimantis kone kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą. Jis padėjo Sąjungos rinkai atrasti naują augimo variklį, verslams pereinant prie „žalio kurso“. Tačiau jau kuris Europos viešojoje erdvėje kyla klausimai dėl jo tęstinumo.
Pernai pavasarį apie tai, kad žaliajam kursui derėtų skelbti „reguliavimo pauzę“ prabilo Emmanuelis Macronas, prie jo prisijungė nemažai visuomenės grupių, visų pirma ūkininkai, nepatenkinti europinėmis aplinkosaugos iniciatyvomis, ypatingai Gamtos atkūrimo reglamentu, didžiąja dalimi nukreiptu į žemės ūkio sektorių.
Šios koalicijos vedle, paradoksaliai, tapo didžiausia Europos Parlamente Europos liaudies partija, visai neseniai dar buvusi viena iš žaliojo kurso architekčių. Šias diskusijas ir protestus dėl žaliojo kurso tęstinumo paskatino tiek artėjantys Europos Parlamento rinkimai, kuriuose, kaip į itin svarbią elektorato dalį, Europos liaudies partija nusitaikė būtent į ūkininkus, tiek ir keli nacionaliniai bei vietinės reikšmės rinkimai valstybėse narėse.
Geriausiai susipriešinimą ES dėl žaliojo kurso tęstinumo atspindi dramos, kilusios dėl Gamtos atkūrimo reglamento, kuriuo siekiama atkurti nualintas ekosistemas valstybių narių sausumos ir jūros buveinėse, kartu siekiant prisidėti prie bendrų ES klimato tikslų ir padidinti apsirūpinimo maistu saugumą.
Reglamentu siekiama, kad valstybės narės nustatytų ir įgyvendintų priemones, kuriomis iki 2030 metų būtų atkurta bent 20 proc. ES sausumos ir jūrų teritorijų, o iki 2050 metų – visos ekosistemos, kurioms reikalingas atkūrimas.
Nors pats reglamentas aiškiai nurodo į tai, kad dėl konkrečių priemonių siekiant šių tikslų turi nuspręsti pačios valstybės narės, jo svarstymas europiniu lygiu buvo smarkiai politizuotas ir paremtas tikrovės neatitinkančiais teiginiais, esą dokumento nuostatos smarkiai pakenks žemės ūkiui ir net visos Europos konkurencingumui. Neapsieita ir be partinių intrigų ir net politinio šantažo, vaizdelis priminė geriausius Santa Barbara serialo laikus.
Nors Europos liaudies partijai stojus į aršią kovą už ūkininkus ir prieš Gamtos atkūrimo reglamentą, dokumentas buvo negailestingai iškastruotas, reikšmingai sušvelninant jo nuostatas, Europos konservatoriai ir toliau buvo pasiryžę blokuoti reglamentą.
Tokią aršią opoziciją galima laikyti platesnės kampanijos, iš esmės nukreiptos prieš bet kokią europinę politiką, kuri – menamai ar iš tikrųjų – galėtų pakenkti žemės ūkio sektoriui, dalimi. Tiek Europos Parlamente, tiek valstybėse narėse iki šiol aktyviai priešinamasi aplinkosauginių standartų taikymui žemės ūkyje ir žaliajam kursui apskritai.
Labiausiai stebina, kad šių protestų neišprovokavo joks konkretus įvykis, reforma ar susitarimas, o ūkininkų reikalavimai skirtingose šalyse smarkiai skyrėsi. Tačiau visi jie turi bendrą vardiklį – visi nukreipti prieš žaliąjį kursą.
Ne išimtis yra ir Lietuva. Konkrečios ūkininkų problemos turi būti sprendžiamos ir, tikėtina, bus išspręstos, bet tiek Lietuvos ūkininkams, tiek ir jų kolegoms iš kitų ES šalių būtina įsisąmoninti, kad prioritetai žemės ūkyje smarkiai pasikeitė.
Dėl naujo tipo iššūkių jau kelis dešimtmečius vienas didžiausių prioritetų žemės ūkio politikoje ES lygiu teikiamas ne žemės ūkio produkcijos kiekybės skatinimui kaip buvo po Antro pasaulinio karo, nes pasigaminti Europa nesunkiai gali daugiau nei reikia, o kokybei ir aplinkosaugai. Tam, kad būtų ūkininkaujama tvariai ir laikomasi maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartų.
Todėl nuo tiesiog apsirūpinimo maistu jau kuris laikas ES judama prie maisto ir aplinkos kokybės. Panašių tikslų siekia ir Gamtos atkūrimo reglamentas. Ir jo tikslams sunku nepritarti – daugiau nei 80 proc. Europos gamtos buveinių yra prastos būklės, o ankstesnės pastangos jas apsaugoti nepakeitė šios nerimą keliančios tendencijos. Dar daugiau, prastos būklės yra apie 70 proc. ES dirvožemio, o tai tiesiogiai kelia maisto saugos klausimus.
Gamta yra pasaulio ekonomikos pagrindas – daugiau nei pusė pasaulio BVP priklauso nuo medžiagų ir paslaugų, vienaip ir kitaip susijusių su ekosistemomis. Taršos ir klimato kaitos destruktyvų poveikį ekosistemoms jau dabar galima stebėti plika akimi, taigi, nemanau, kad būtų sąžininga aukoti gamtos ir visos visuomenės gerovę dėl siauros grupės – šiuo atveju stambiųjų ūkininkų – interesų.
Problema ir su pačia ES žemės ūkio politika. Ji pasižymi ypatingai didele nelygybe, lyginant su kitais sektoriais. Net trečdalis ES bendrosios žemės ūkio politikos subsidijų yra sukoncentruotos itin siaurame rate – stambių agroverslų rankose. Pats ES bendrosios žemės ūkio politikos atsiradimas rėmėsi viltimi, kad bus remiami nedideli šeimos ūkiai. Dabartinė tvarka gimdo oligarchinį verslo modelį, kur stambūs ūkiai tampa dar stambesni mažesniųjų sąskaita. Tik laiko klausimas, kai toks modelis privalės būti peržiūrėtas.
