Antivakserių judėjimas – tai sąmokslas, už kurio stovi didžiųjų transnacionalinių farmacijos bendrovių magnatai ir sveikos gyvensenos propaguotojai. Šie susimokėliai, prarandantys milžiniškus pinigus dėl pasiskiepijusių ir todėl nesergančių žmonių, kursto antivakserius, kurie savo ruožtu siekia įtikinti žmones nesiskiepyti, ir visa tai dėlto, kad iš tirpaliukų ir struktūrizuoto vandens pardavimo būtų galima susikrauti milijardinius pelnus.
Sakote, netiesa? Pabandykite įrodyti, kad klystu.
Lietuvos interneto segmente, pasak kompetentingų institucijų, vadinamųjų antivakserių ir kitų „anti“ yra maždaug 7,2 procento. Kaip mažas šunytis visada loja garsiausiai, taip ir ši grupė taip aktyviai verčiasi iš kailio internete, kad sukuria skaitlingos ir didelės grupės įspūdį.
Būti aktyviam – normalu ir sveikintina, juk tai kaip tik sveikos visuomenės požymis. Tačiau problema kyla, kai susiduriame su tokio masto pandemijos krize, kokia mus yra ištikusi dabar.
Intriguojantys kliedesiai, kuriuos smagu ir juokinga pasiskaitinėti, per tokią krizę turėtų būti palikti už durų. Juk kalbame jau apie mūsų šalies piliečių sveikatos sabotavimą, kuris turės ilgalaikių pasekmių. O kai situacija normalizuosis, vėl bus galima smagintis sąmokslo teorijomis.
Kasdienis naujienų srautas, nekontroliuojami pokyčiai pasaulyje, vis sunkiau prognozuojama ateitis negali nebauginti. Ir staiga ateina supratimas, jog nesi savo likimo kalvis.
Dėl vis didėjančio pasaulio neapibrėžtumo mūsų protas automatiškai ieško užuovėjos ir komforto zonos. Tokia užuovėja protui dažnai tampa viena ar kita konspiracijos teorija, paprastai paaiškinanti sudėtingus dalykus. Kaip tik todėl po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos taip išpopuliarėjo vadinamieji Siono išminčių protokolai, nors „sukurti“ jie buvo dar prieš kelis dešimtmečius. Juk atsivertęs juos, gaudavai aiškius ir paprastus atsakymus, kas ir kodėl sugriovė tuometę nusistovėjusią pasaulio tvarką.
Konspirologinė mąstysena yra tiesiog vienas mūsų savisaugos instinktų. Mat mūsų protas siekia prognozuotumo, o jį niekais verčia blogi dalykai, ištinkantys mūsų gyvenimą. Tačiau pakanka pasitelkti konspiracijos teoriją, kad staiga viskas vėl atgautų aiškią logiką ir prasmę. Taip yra todėl, kad konspiracijos teorija visada idealiai atitinka jau susiformavusią pasaulėžiūrą. Tarkim, jei esate religingas, tai ištikusi nelaimė jums bus Dievo bausmė, pelnyta už jūsų pačių ydas.
Pirma problema, kurią kelia konspiracijos teorijos, – tai spraga loginėje grandinėje. Žmonės, įsitraukę į kovą su čipais vakcinose, savo idėjas lyg niekur nieko skleidžia telefonais, kuriuose tų čipų esama dešimtys, arba naudodamiesi Billo Gateso programomis, įdiegtomis namų kompiuteriuose. Taigi už čipus jie patys dar ir labai brangiai susimokėjo. Ir atsisakyti jų anaiptol neplanuoja. Sakyčiau, hipokritiška pozicija.
Antra problema ta, jog šie žmonės niekada neužduoda sau klausimo, kaip atsirado ta ar kita teorija. Žinodami, kad tos teorijos turėjo konkrečius tėvus, galime nuplėšti nuo jų romantišką paslaptingumo skraistę ir atskleisti motyvus, paskatinusius jas sukurpti.
Štai 1998 metais britų gydytojas Andrew Wakefieldas prestižiniame medicinos žurnale „Lancet“ paskelbė studiją, kurioje buvo teigiama, jog neva egzistuoja sąsaja tarp tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcinos ir autizmo. 2010 m. žurnalas galiausiai paskelbė, kad Wakefieldas juos apgavo, nes dalis duomenų, pateiktų studijoje, buvo sufalsifikuota. Netrukus iš jo buvo atimta ir licencija, leidžianti verstis medicinos praktika Didžiojoje Britanijoje, tačiau jo teiginiai dėl MMR vakcinos ir autizmo ryšio, gerokai išplitę per dvylika metų, tebėra kartojami ir šiandien.
5G mobiliojo ryšio tinklo ir koronos ryšį „nustatė“ kitas britas, buvęs futbolininkas ir sporto komentuotojas Davidas Icke‘as, ypač išgarsėjęs savo teorijomis apie reptilijų valdomą pasaulį. Kaip dabar apie 5G, taip anksčiau Icke‘as, matyt gerokai stuktelėtas kamuolio per varžybas, lygiai postringavo apie belaidį (Wi-Fi) interneto ryšį, jau seniai esantį kiekvieno namuose, o kiek vėlėliau ir apie 3G bei 4G. Kai jam pačiam prisireikė šių ryšio priemonių, savo teorijas jis pasistengė užmiršti, tačiau kova su 5G jam kol kas dar tebėra šventas reikalas. Žinia, iki to laiko, kai taps patogu naudotis ir šiuo ryšiu. Sakyčiau, hipokritiška pozicija.
Visagalio George’o Soroso legendą sukurpė dabartinis Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, kuriam siekiant pergalės parlamento rinkimuose žūtbūt prisireikė priešo, ir visai nesvarbu, kad šio priešo pinigais jis darė savo karjerą. Šią teoriją išvystė Robertas Kennedy jaunesnysis, tikras Kennedy klano sūnus paklydėlis, kurį mūsų tautosakoje priimta vadinti trečiuoju broliu kvaileliu. Vis dėlto neabejoju, jog bežaisdami kartu golfą kokiame nors elitiniame klube, Sorosas su Kennedy smarkiai juokiasi iš komentarų internete.
Dėl didelio neapibrėžtumo pasaulyje šios išplitusios konspiracijos teorijos tampa grėsme įvairių šalių piliečių sveikatai. Jų sekėjai į painius gydytojų aiškinimus atsako vienu žodžiu — „čipas“, „autizmas“ ir t. t. Gavus tokį paprastą atsakymą, mąstyti nebereikia. Tad iš konspirologinio grūdo, pasėto bendroje nepasitikėjimo valstybės institucijomis dirvoje, išaugs vaisius, kuris mums visiems kels ilgalaikes problemas. Juk nevakcinuoti savo vaiko nuo ligos galima sau leisti tik tada, jeigu visi kiti jo bendraklasiai yra paskiepyti.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, šiuo laikotarpiu turime pajėgti susitarti dėl laikino moratoriumo ir bendrų pozicijų. Leiskime sau užmiršti kuriam laikui, jog gyvename paraleliniuose pasauliuose, ir susėdę raskime saliamonišką sprendimą. Viena pusė jau siūlo vakciną. Tegul ir kita pusė pasiūlo priemonių žmonėms gydyti. Jeigu jos pasirodys veiksmingos — pasinaudokime. Pasiskiepykime ir išgerkime struktūrizuoto vandens. Suvalgykime kokią sveikuolišką žolelę, kurią rekomenduos antivakseriai, ir gyvenkime toliau. Nesusikalbėjimas šiuo metu gali per brangiai atsieiti.
Pats mėgstu sąmokslo teorijas. Esu kaupęs medžiagą apie situacijas Lietuvoje, kurias galėjo lemti vadinamasis Mandelos efektas. Tačiau turime suprasti, jog šis pasaulis nėra prognozuojamas. Su šiuo neapibrėžtumu turime kovoti ne meluodami sau, o kurdami įrankius, galinčius padėti amortizuoti iššūkius, kuriuos kelia neprognozuojamas pasaulis.
