Kinijos Ambasadoriaus Prancūzijoje ir Monake pareiškimas apie tai, kad SSRS sudėtyje buvusios valstybės „neturi efektyvaus statuso tarptautinėse teisėje“ yra daug reikšmingesnė nei eilinis pašnekėjimas. Tai apie tarptautinių santykių ateitį apskritai, jeigu darbotvarkes nustatinės Kinija ir jos proxiai Rusija ar kiti.
Kinija dabartinę tarptautinę teisę laiko Vakarų interesų išraiška ir instrumentu. Ir čia turime pripažinti – taip, dabartinis pasaulis yra Vakarų „žaidimo taisyklės“, kurios mums atrodo teisingos. Šalių suverenumo, nejudinamų sienų tarp valstybių koncepcijos irgi.
Kinijos ambasadoriaus žodžiai turėtų būti interpretuojami ne tiek kaip posovietinių šalių teisėtumo atsisakymas, bet kaip pareiškimas, kad sienos nebėra nekintamos. Ir visada galima rasti „pateisinimą“ ir motyvaciją kodėl – ar tai būtų istorija, geografija, kalba, ar bendraminčių apsauga. Rusija tam yra pavyzdys.
Skylant pasauliui, mes judame lik to, kad neliks visuotinai pripažintų sienų tarp šalių: mums, Vakarams, Rusija bus vienose sienose, ši galvos kad jos sienos daug toliau, Kinija turės dar vieną tos pačios Rusijos žemėlapį. Tas pats su Kinija, Ukraina, Serbija, Izraeliu ir t. t.
Supraskime – ne šiuolaikiniame, „liberaliame“ Vakarų pasaulyje, tokios paribio šalys kaip Lietuva tampa anomalijomis didiesiems žaidėjams. Tokia viso to kur link juda pasaulis kaina.
